Lengvai atėję pinigai lengvai ir išeina. Tokią seną tiesą idealiai patvirtina praėjusią savaitę naujienų agentūros „Reuters“ aprašyta istorija, kai pastovaus darbo neturintis JAV gyventojas, iš valdžios gavęs daugiau negu tūkstančio JAV dolerių vienkartinę išmoką, nusprendė pinigus investuoti į bankrutuojančios automobilius nuomojančios bendrovės „Hertz“ akcijas.
Laikas parodys, ar gyventojas uždirbs iš šios investicijos, tačiau su tokiomis istorijomis, kai iš valdžios gautą paramą gyventojai išleidžia ne pirmos būtinybės prekėms ir paslaugoms, tenka susitaikyti, ypač kai valdžia dalija pinigus ir nuo koronaviruso krizės labai nukentėjusiems, ir visiškai nenukentėjusiems asmenims.
Priminsime, kad JAV visiems šalies gyventojams, kurių metinės pajamos mažesnės negu 99 tūkst. JAV dolerių, išmokėjo iki 1 200 JAV dolerių ir dar pridėjo po 500 JAV dolerių už kiekvieną auginamą vaiką. Tokios ekonomikos skatinimo priemonės didžiausias privalumas yra greitis ir mastas – kuo mažiau kriterijų nustatant paramos gavėją, tuo greičiau ir plačiau valdžios pinigai pasiekia gyventojus ir taip įsilieja į ekonomiką. Ankstesnių krizių laikotarpiu valdžia dažniausiai sumažindavo gyventojų pajamų mokesčių tarifus, tačiau tokių priemonių įtaka yra pavėluota, o ši koronaviruso krizė buvo labai staigi, tad reikėjo veikti greitai, juo labiau kad visada kildavo problema, kaip pagelbėti nedirbantiems asmenims, kuriems iš mažesnių mokesčių tarifo naudos nėra.
Artimiausiais metais bus atlikta daug mokslinių tyrimų – bus nagrinėjama tokia skatinimo plano reali nauda, tačiau pirmieji duomenys patvirtiną tai, ko ekonomistai ir tikėjosi. Greičiausiai gautus pinigus išleido mažiausias pajamas ir mažiausiai lėšų sąskaitose turintys asmenys, o lėčiausiai gautus pinigus naudojo daugiau finansinių atsargų turintys asmenys. Tai rodo, kad daug greitesnį efektą ekonomikai skatinti duoda lėšų skyrimas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims, nes valdžios suteikti pinigai greičiau sugrįžta į ekonomiką. Žinoma, pinigai dažnu atveju išleidžiami ne taip, kaip galvoja valdžia, skirdama savo paramą. Be to, tokia parama gali turėti ir žalingą įtaką – mažesnes pajamas gaunantys asmenys nebus skatinami taupyti juodai dienai – vėl bus laukiama pagalbos iš valdžios.
Lietuvoje valdžia tokios kaip JAV vienkartinės išmokos visiems gyventojams priemonės netaikė, nes mūsų šalyje socialinės apsaugos tinklas yra daug tankesnis, o ir galimybės pasiskolinti tiek pinigų yra kuklesnės. Tačiau tokių vienkartinių išmokų gyventojams, kurios nepriklauso nei nuo pajamų, nei nuo patirtų ekonominių sunkumų dėl koronaviruso, yra ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, 200 eurų išmokos visiems pensijų gavėjams yra geras pavyzdys. Visi suprantame, kad pensijos Lietuvoje yra mažos. Visgi pasakyti, ar pensijų gavėjai gautas išmokas išleis greitai, sudėtinga, nes pensininkai yra priversti būti taupūs. Kita vertus, pasirinktas išmokų laikotarpis, kai pinigai bus pervesti praėjus daugiau negu penkiems mėnesiams nuo koronaviruso protrūkio, nėra logiškas, ir tai tik rodo, kad tikrasis šios priemonės tikslas yra visai kitoks.
Panašiai valdžia sugalvojo pasielgti ir su vienkartine vaiko pinigų išmoka. Tik šiuo atveju mažesnes pajamas gaunančios šeimos gaus didesnę 200 eurų, o ne standartinę vienkartinę 120 eurų išmoką. Pinigai bus išmokėti liepą arba jau praėjus pačiai sudėtingiausiai koronaviruso padėčiai, kai tų pinigų šeimoms reikėjo labiausiai. Ar gauti vaiko pinigai paskatins vartojimą? Žinoma, bet 72 mln. eurų neretu atveju bus išleisti ne vaiko tikslams ir dar dažniau – ne vaikų ilgalaikei gerovei didinti.
Kaip reikia greitai valdžiai reaguoti į krizę, taip reikia neužmiršti laiku pradėti mažinti greitį. Pasakymas, kad geriau valdžios sektoriui persistengti su išlaidomis negu pataupyti didelio ekonominio šoko metu, aktualiausias pirmajame sudėtingiausiame krizės etape. Norą nustebinti gyventojus ir verslą ekonomikos skatinimo programų mastu pasaulyje matėme daugelyje pasaulio šalių, ir tai, panašu, buvo veiksminga. Beje, nieko tokio, jeigu valdžia neišleis visų pasiskolintų ir pažadėtų ekonomikos skatinimo pinigų. Pavyzdžiui, Lietuvoje birželį gyventojų vartojimas toliau ropščiasi iš duobės, todėl Vyriausybės ekonomikos pagalbos paketas turi būti vis tikslingesnis, kad liktų finansinė atsarga, jeigu koronavirusas vėl sugrįš dideliu mastu.
Ne veltui Europos Sąjungos šalys nesutaria dėl daugelio planuojamo Atkūrimo fondo detalių – nei dėl dydžio, nei dėl jo finansavimo, nei dėl jo panaudojimo. Kai kurioms šalims Atkūrimo fondas gali reikšti lengvai ateinančius, bet ir greitai be didesnės pridėtinės vertės išleistus pinigus. Todėl suprantama tų šalių, reikalaujančių susieti pagalbos dydį su patirtais nuostoliais dėl koronaviruso protrūkio padariniais, pozicija. Bet, kai nustatomas tikslus fondo dydis, o didžiausia dalis pagalbos skiriama dotacijomis, bet ne paskolomis, tai skatina valstybes elgtis kaip ir tą JAV pilietį, kuris gautą valstybės paramą investuoja neatsižvelgęs į riziką, o pritrūkus pinigų, vėl ties pagalbos ranką valstybei.
Komentaro autorius Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas
