Pirmas 2019 metų ketvirtis investuotojams į akcijas buvo itin sėkmingas. JAV „S&P 500“ indekso kilimas (+13,1 proc.) buvo didžiausias nuo pat 2009 metų. Tie, kas pasirinko Europos bendrovių akcijas („Stoxx Europe 600“ +12,3 proc.), ar nusprendė surizikuoti besivystančiose rinkose („MSCI Emerging Markets“ +9,6 proc.), uždirbo kiek mažiau, bet tokie rezultatai būtų neblogi net jei kalbėtume apie metinį prieaugį, o ne apie vos per tris mėnesius pasiektą rezultatą.
Kaip ten bebūtų, akcijų rinkos dalyviai paprastai nelinkę pernelyg ilgai džiaugtis praeitimi, todėl daugeliui jų šiuo metu labiausiai rūpi klausimas, ar galima tikėtis sėkmingos likusios 2019 m. dalies ir kokios prielaidos tam būtinos.
Dideli akcijų indeksų prieaugiai sausio-kovo mėnesiais iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėti. Indeksai kilo tuo metu, kai ekonominiai duomenys nuosekliai prastėjo. Nuviliančių euro zonos ekonominių rodiklių serija tęsiasi nuo 2018 metų rugsėjo. Nors JAV situacija kiek geresnė, nerimo ženklų irgi nestinga, ypač pastaruosius keletą mėnesių. Pavyzdžiui, JAV Federalinio Rezervo (FED) modelis šiuo metu rodo esant apie 25 proc. tikimybę, kad per ateinančius 12 mėnesių šalies ekonomiką ištiks recesija. Toks rodiklis kol kas ne tragedija, bet ir nebe komforto zona. Ypač turint omenyje, kad minėtas indeksas po 2007-2008 metų pasaulinės finansų krizės stabiliai svyravo tarp 0-10 procentų.
Dar vienas rodiklis, kuris anksčiau dažnai būdavo gana tikslus artėjančių ekonominių nuosmukių pranašas – neigiamas palūkanų normų kreivės nuolydis. Skirtumas tarp JAV 10-ies metų obligacijų ir trijų mėnesių iždo vekselių metinio pajamingumo kovą trumpam buvo tapęs žemesnis už nulį. Investuotojai toleruoja mažesnį ilgo negu trumpo laikotarpio vertybinių popierių pajamingumą tuomet, kai skeptiškai vertina ilgalaikes ekonomikos perspektyvas. Panašios ir kitos palūkanų normų kreivės atkarpos, kur kreivė tapo pavojingai gulsčia (nors kol kas dar ir neapsivertė). Rinkos dalyvių lūkesčiai dėl ekonomikos būklės ne geresni ir Europoje. Vokietijos vyriausybės 10-ies metų obligacijų pajamingumas pirmą kartą nuo 2016 metų vėl tapo neigiamas, nors vėliau ir vėl šiek tiek pakilo daugiau už nulį. Faktas, kad investuotojai sutinka primokėti emitentui už galimybę paskolinti pinigų, rodo gerokai sumažėjusi rizikos apetitą. Tad kaip gi paaiškinti akcijų biržose tebesitęsiantį bulių dominavimą?
Lemiamą vaidmenį pakurstant optimistines investuotojų nuotaikas suvaidino ženklūs centrinių bankų retorikos pokyčiai. Ir FED, ir Europos Centrinis Bankas (ECB), reaguodami į vėstančią ekonomiką, paskelbė nebeplanuojantys didinti palūkanų iki 2019 metų pabaigos ir ėmėsi keleto papildomų priemonių. FED jau greitai nustos mažinti savo balansą (kas reiškia, kad jis liks daugiau kaip tris kartus didesnis, palyginti su buvusiu prieš kiekybinio skatinimo pradžią), o ECB paskelbė apie naują ilgalaikių paskolų bankams etapą. Investuotojams į akcijas laisvesnė pinigų politika beveik be išimčių visada yra gera naujiena – ir dėl mažesnių skolinimosi sąnaudų įmonėms, ir dėl gana techninės priežasties – busimi pinigų srautai, vertinant akcijas, tiesiog diskontuojami taikant mažesnę normą. Kita akcijų brangimo priežastis – geri ketvirtojo 2018 metų ketvirčio bendrovių finansiniai rezultatai. Iš penkių šimtų didžiųjų JAV kompanijų, kurių akcijomis prekiaujama biržoje, pajamų prognozes viršijo 60 proc., o pelno – 73 procentai. Vidutinis pajamų ir pelno augimas atitinkamai buvo 6 proc. ir 12,6 procento.
Ko reikia, kad investuotojai ir per likusius 2019-uosius galėtų džiaugtis akcijų rinkos rezultatais? Visų pirma – tvaraus ekonominių duomenų pagerėjimo, kuris paskatintų ir lūkesčių atsigavimą. Amortizuojantis pinigų politikos poveikis nėra beribis. Rinkos dalyviams akivaizdžiai reikalingas ne tik atokvėpis po nuviliančių ekonominių duomenų maratono, bet ir įtikinamas tendencijos pokytis – iš nuosmukio į kilimą. JAV rimtas pagrindas tam yra – nedarbas šiuo metu žemiausias per beveik 50 metų, o atlyginimų augimas įgauna pagreitį ir artėja prie nuo 2009 m. nematyto 3,5 proc. metinio tempo. Belieka sulaukti, ar radikaliai pasikeitus FED retorikai atsigaus palūkanų normų aplinkai jautriausių segmentų – automobilių ir būsto – pardavimai. JAV bendrovėms bus sunku toliau ženkliai auginti pelnus dėl didelės lyginamosios bazės (2018 m. įgyvendinta mokesčių mažinimo reforma), todėl paklausos pusė tampa kaip niekad svarbi. Euro zonoje padėtis gerokai sudėtingesnė. Naujausi pramonės pasitikėjimo rodikliai byloja, kad pesimistinės nuotaikos nesisklaido, o didžiausioje visame bloke Vokietijos ekonomikoje net gilėja (kovą šalies pramonės PMI indeksas buvo prasčiausias nuo 2014 metų, gerokai smuktelėjo ir nauji gamyklų užsakymai). Vilties suteikia geri paskutiniai paslaugų sektoriaus rodikliai, bet kol kas tai tėra pavieniai teigiami ženklai ir tikrai neprimena Kauno „Žalgirio“ pergalių serijos Eurolygoje. Antra vertus, „Brexit“ saga, panašu, artėja į pabaigą, o sumažėjus netikrumui dėl ateities, tikėtina, investiciniai sprendimai bus priimami drąsiau. Automobilių sektoriaus nuosmukis, nors trunka ilgiau, negu tikėtasi, veikiausiai yra laikinas kluptelėjimas, nulemtas poreikio prisitaikyti prie naujų reguliacinių reikalavimų. Be to, panašu, kad Kinijos valdžios veiksmai, kovojant su ekonomikos lėtėjimu, duoda rezultatų, kas yra ypač gera žinia euro zonos eksportuotojams.
Antra sąlyga, būtina tolesniam akcijų kainų kilimui, yra rinkos dalyvių laukiamas prekybinis susitarimas tarp JAV ir Kinijos, pageidautina kuo greičiau. Remiantis žiniasklaidoje pasirodančia informacija, derybos vyksta sėkmingai. Tai pasakytina ne tik apie vakarietiškas visuomenės informavimo priemones, bet ir apie valdžios kontroliuojamą Kinijos žiniasklaidą, kas reiškia, kad šalies valdantysis elitas yra nusiteikęs pasiekti kompromisą. Viena paskutinių naujienų – Kinija sutinka užsienio bendrovėms atverti savo debesų kompiuterijos rinką ir sudaryti joms galimybę valdyti šalyje esančius duomenų centrus. Jau anksčiau imtasi rimtų žingsnių keičiant įstatyminę bazę, kad būtų užtikrinta intelektinės nuosavybės teisių apsauga (vienas svarbiausių JAV reikalavimų). Žinoma, teigiamas naujienų srautas šiuo klausimu turi ir kitą medalio pusę – labai tikėtina, kad sėkmė derybose iš dalies jau yra įskaičiuota į akcijų kainas. Dėl to būtų galima daryti išvadą, kad, lūkesčiams išsipildžius, rinkos reakcija būtų ribota, o ištikus nesėkmei, atvirkščiai – galima laukti nemenkos korekcijos.
Galiausiai reikėtų paminėti, kad akcijų biržose net po įspūdingo pirmo 2019 metų ketvirčio akivaizdžių burbulo požymių nematyti. JAV ir Europos bendrovių akcijų vidutiniai kainos ir pelno santykiai yra žemesni už penkerių metų vidurkius, o besivystančių rinkų jį viršija visai nedaug. Taigi investuotojams likę 2019-ieji vargu ar bus ramus pasivažinėjimas be jokių duobių, bet kardinaliai pasikeitusi palūkanų normų aplinka ir auganti prekybinio konflikto deeskalacijos tikimybė suteikia pagrindo vilčiai, kad pasaulinis akcijų kainų ralis dar turi kojas.
SEB banko finansų analitikas Eduardas Petrulis
