B. Johnsono vyriausybei ir Europos Sąjungai (ES) radus sprendimą dėl Šiaurės Airijos sienos, buvo įveikta didžiausia kliūtis sudaryti naują išstojimo sutartį (ankstesnė versija niekaip nesulaukė pritarimo britų parlamente ir galiausiai baigėsi Th. May vyriausybės žlugimu).
Dar vienas įvykis, gerokai nudžiuginęs investuotojus, su nerimu laukusius, kuo gi pasibaigs Jungtinės Karalystės ir ES skyrybos, – įtikinama konservatorių pergalė pirmalaikiuose parlamento rinkimuose gruodį. Laimėta absoliuti dauguma, didžiausia nuo M. Thatcher valdymo laikų 1987-aisiais, nepaliko klaustukų dėl to, kaip parlamentas dėl „Brexit“ balsuos šį kartą. Parlamentarams patvirtinus sutarties projektą, naujasis Ministras Pirmininkas žengė dar vieną žingsnį ir inicijavo įstatymo pakeitimą, kuriuo pereinamasis laikotarpis, skirtas susiderėti dėl prekybinių santykių su ES, negalėtų būti pratęstas ilgiau negu iki 2020 metų pabaigos. Tai reiškia, kad Jungtinei Karalystei pasitraukus iš Bendrijos, deryboms liks vienuolika mėnesių.
Nepaisant šio rinkos dalyvius kiek suerzinusio politinio manevro, svaras sterlingų per visus 2019-uosius euro atžvilgiu pabrango 5,9 proc., o su „Brexit‘u“ susijusios politinės rizikos sumažėjimas kartu su keletu kitų veiksnių, tokių kaip JAV ir Kinijos pirmojo etapo prekybinis susitarimas, lėmė, kad pasaulio akcijų biržose fiksuotas vienas rekordas po kito. Ar kietojo „Brexit‘o“ (kitaip sakant, Jungtinei Karalystei pasitraukimo be sutarties) rizika yra jau praeitis, o derybos dėl prekybinių santykių – tik formalumas? Anaiptol, nes gali būti, kad abiem pusėms nesusitarus, prekyba nuo 2021 metų pradžios vyks pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles, kas lemtų didelius suvaržymus, o tokia ir yra kietojo „Brexit‘o“ esmė.
Didelė problema, susiklosčius dabartinei situacijai, yra laiko trūkumas – praktika rodo, kad laisvosios prekybos sutartims suderinti paprastai reikia gerokai daugiau negu vienuolikos mėnesių, kuriuos turi ES ir Jungtinė Karalystė. Pavyzdys čia galėtų būti ES ir Kanados sutartis, kuriai suderinti prireikė septynerių metų (derybas dėl jos, beje, užbaigė ES Tarybai 2013 metų antrą pusmetį pirmininkavusi Lietuva), o rekordiškai trumpai – 2,5 metų – truko derybos su Pietų Korėja. Investuotojus turėtų guosti faktas, kad dabartinis atvejis yra išskirtinis, nes Jungtinė Karalystė daugelį metų buvo ES vidaus rinkos dalis. Antra vertus, viltis, kad prekybiniai santykiai išliks tokie, kaip buvo, neturi jokio pagrindo.
Norint pasiekti politinėje deklaracijoje dėl ateities santykių tarp ES ir Jungtinės Karalystės išsakytą tikslą kiek įmanoma labiau vengti prekybinių kliūčių, būtinas reguliacinių nuostatų suderinamumas. Dėl griežtos „Brexit‘o“ šalininkų pozicijos atmesti bendrąją ES teisę ir Europos teisingumo teismo vaidmenį (prisiminkime „Atsiimkime kontrolę“ šūkį „Brexit‘o“ kampanijos metu) ši užduotis tampa itin sudėtinga. Buvęs Jungtinės Karalystės premjeras T. Blairas Konservatorių vyriausybę įspėjo, kad, siekiant greito susitarimo, derybose su ES reikės daryti daug ir didelių nuolaidų. Tačiau reguliacinė autonomija buvo vienas svarbiausių „Brexit‘o“ stovyklos argumentų, todėl besąlyginis Briuselio taisyklių priėmimas sugriautų B. Johnsono vyriausybės politinę reputaciją. Nelengvas laikas laukia ir ES pusei atstovaujančių pareigūnų. Iki šiol vyriausiasis ES derybininkas M. Barnier galėjo džiaugtis bent jau tuo, kad 27-ių ES valstybių narių pozicija buvo vieninga ir ją buvo nesunku pateikti žiniasklaidai bei kolegoms iš Jungtinės Karalystės. Šiaurės Airijos sienos klausimu tiesioginių interesų neturinčios šalys tiesiog rėmė Airiją, kuri tokių interesų turėjo. Kitais klausimais – piliečių teisių, arba teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo srityse, nebuvo nieko, dėl ko vertėtų laužyti ietis. Tokio komforto – iš popierėlio perskaityti bendrą aiškią ES valstybių narių poziciją – M. Barnier jau greičiausiai nebeturės, nes prekybiniais klausimais interesų įvairovė visada yra gerokai didesnė, ypač tuo atveju, jeigu Jungtinė Karalystė sumanytų nukrypti nuo bendrų ES normų tokiose srityse kaip viešieji pirkimai, valstybės pagalbos taisyklės arba įsipareigojimai mažinti anglies dvideginio emisijas. ES valstybės narės tikrai nepraleis pro akis nė vieno aspekto, kuris, jų nuomone, suteiktų prekybos partnerei nesąžiningą konkurencinį pranašumą.
2020-ieji Jungtinei Karalystei atstovaujantiems pareigūnams turėtų prabėgti itin greitai, nes jų laukia ne tik derybos su ES. Kaip Bendrijos narė, šalis prekiavo su daugiau negu 50-ia pasaulio šalių, turinčių vienokios ar kitokios formos prekybinius susitarimus su ES. Įvykus „Brexit‘ui“, sutartis su visomis jomis reikės pasirašyti iš naujo. Nors britų vyriausybė mano, kad dabartinius santykius bus galima pratęsti tiesiog įteisinant juos nauja forma, bent jau kol kas šiam optimizmui pagrindo ne itin daug – iki šiol vyriausybei pavyko įtikinti tai padaryti tik 20 šalių partnerių.
ES ir Jungtinei Karalystei laiku nesudarius susitarimo, iš esmės ir įvyktų tai, kas vadinama kietuoju „Brexit‘u“ – šalys turėtų prekiauti pagal Pasaulio prekybos organizacijos didžiausio palankumo principą. Tai yra blogiausias įmanomas variantas iš visų galimų, nes prekybą imtų riboti galybė kliūčių. Kalbant apie tarifus, su didžiausiais susidurtų maisto ir žemės ūkio produkcijos gamintojai. Importo tarifai šioms prekių grupėms siektų apie 40 proc., kas daugeliui verslų reikštų visišką svarbių eksporto rinkų nepasiekiamumą. Pagal dalį visame eksporte ES Jungtinei Karalystei yra nepalyginamai svarbesnė rinka negu atvirkščiai (kas yra savaime suprantama dėl skirtingo ekonomikos masto). ES šalies eksporto struktūroje sudaro 45 proc., o Jungtinė Karalystė ES eksporte – tik apie 7 procentus. Visgi importo tarifų įvedimas ypač skaudžiai paliestų atskirus sektorius, ir taip išgyvenančius ne pačius geriausius laikus. Čia visų pirma reikėtų paminėti Vokietijos automobilių gamintojus – norėdami eksportuoti į Jungtinę Karalystę, jie susidurtų su 10 proc. importo tarifu. Blogiausias scenarijus, tikėtina, skaudžiai atsilieptų ir Lietuvai. Leuveno karališkojo universiteto skaičiavimais, kietasis „Brexit‘as“ šalies ekonomikai kainuotų apie 490 mln. eurų, būtų prarasta 7 430 darbo vietų. Pagal abu rodiklius, skaičiuojant procentais nuo viso BVP ir visos darbo jėgos (atitinkamai 1,42 ir 0,56 proc.), Lietuva tarp visų ES šalių yra viduryje. Nors nebūtume tarp labiausiai nukentėjusiųjų, galima žala neabejotinai būtų apčiuopiama.
Taigi 2020-aisiais laukia įtemptas derybų laikotarpis, kurio metu vėl turėtų padidėti finansų rinkos dalyvių dėmesys Jungtinės Karalystės ir ES skyrybų procesui. Visų pirma tai pasakytina apie valiutų rinką – galima laukti didesnių negu įprasta svaro kurso svyravimų ir netgi nemenko šios valiutos nuvertėjimo tuo atveju, jeigu derybų procesas susidurtų su rimtais sunkumais. Žinant, kad abiem pusėms atstovaujantys politikai ir diplomatai iki šiol buvo linkę investuotojų kantrybę bandyti kiek įmanoma ilgiau, galima spėti, kad apie 2020-ųjų Heloviną vėl galime sulaukti kietojo „Brexit‘o“ šmėklos.
SEB banko vyriausiasis finansų analitikas Eduardas Petrulis
