Switch to mobile version. Į viršų

Verslui - 2018 01 12
Vėjo jėgainė | Energetika | ekonomika

Kaip turėti daugiau vėjo energijos, bet ne brangiau?

Kaip turėti daugiau vėjo energijos, bet ne brangiau? © Karsten Würth, Unsplash

Apie 70 proc. elektros energijos dabar importuojanti Lietuva, Energetikos ministerijos duomenimis, ateityje turėtų visą ją pasigaminti pati. Naujojoje Nacionalinėje energetikos strategijoje numatoma, kad 2020 metais elektros gamyba šalyje turi sudaryti 35 proc. reikiamos energijos, 2030 metais – 70 proc., o 2050 metais – 100 procentų.

Naujojoje strategijoje numatoma, kad  atsinaujinančių energijos išteklių reikės vis daugiau. Keliamas tikslas, kad 2020 metais atsinaujinantys energijos šaltiniai pagamins 30 proc., 2030 metais – 45 proc., 2050 metais – 100 proc. elektros energijos, o vėjo energija bus dominuojantis šaltinis (2020 metais – 44 proc., 2030 metais – 55 proc., 2050 metais – 65 proc. pagamintos elektros energijos).

2016 metais  dešimtadalį Lietuvoje suvartotos elektros energijos pagamino vėjo jėgainės. Praėjusiais metais buvo pasiekta Lietuvos įstatymuose nustatyta 500 megavatų suminės vėjo elektrinių galios riba. Akivaizdu, kad, norint įgyvendinti ambicingą energetikos strategiją, reikės didinti šiuo metu galiojančią vėjo energijos gamybos kvotą ir apsispręsti, kokį paramos mechanizmą taikyti.

Dar nežinia, kokia bus papildoma kvota, tačiau yra apskaičiuota, kad kiekvieno papildomo megavato gamybai reikia pusantro milijono eurų investicijų. Iki šiol į vėjo energetikos plėtrą Lietuvoje buvo investuota apie 750 mln. eurų, jai finansuoti suteikta apie 550 mln. eurų paskolų, o SEB yra vienas daugiausiai paskolų suteikusių bankų.

Vartotojų, investuotojų ir finansuotojų pusiausvyra – sėkmės raktas

Valstybės paramos modelis ir elektros supirkimo mechanizmas padeda nustatyti, kad našta galutiniam vartotojui nebūtų didelė, investuotojas užsitikrintų pakankamą grąžą, o finansuotojui tenkanti rizika būtų valdoma.

Lietuvoje dabar naudojamas fiksuoto tarifo priemokos mechanizmas, pagal kurį vėjo pagaminta elektra superkama vėjo gamintojui neprisiimant elektros rinkos kainos, balansavimo ir elektros supirkimo rizikos. Toks modelis taip pat taikomas Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Airijoje, Latvijoje, Maltoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Gamintojui šis modelis yra labai palankus, todėl galutiniam vartotojui galima pasiūlyti mažiausią elektros kainą, su sąlyga, kad rinka būtų konkurencinga ir daug dalyvių norėtų kurti vėjo jėgainių parkus. Deja, dėl nepakankamos konkurencijos Vyriausybė, atsižvelgdama į ES gaires, susijusias su pagalba aplinkosaugos ir energetikos projektams, ketina įvesti daugiau rinkos konkurencijos elementų, daugiau dėmesio skirti elektros supirkimui ir atsisakyti fiksuoto tarifo modelio.

Europos šalyse taikomos įvairios supirkimo sistemos. Viena iš jų – fiksuotos priemokos sistema, taikoma Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje ir Lenkijoje, kur gamintojas parduoda pagamintą elektrą už rinkos kainą, pats dengia balansavimo sąnaudas, tačiau gauna fiksuotą priemoką, kuri yra didesnė negu rinkos kaina. Pagrindinė šio modelio rizika gamintojui yra kintanti rinkos kaina ir balansavimo sąnaudos. Tikėtina, kad gamintojas šią riziką bandytų suvaldyti nustatydamas didesnę fiksuotą priemoką.

Kitas plačiai naudojamas elektros energijos supirkimo būdas yra kintanti priemoka. Jis taikomas Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Slovėnijoje. Šis modelis yra palankus tuo, kad gamintojas žino savo mažiausią galimą elektros pardavimo kainą. Jei rinkos kaina mažesnė už reguliuojančios institucijos nustatytą mažiausią kainą, kompensuoja susidariusį skirtumą. Jei rinkos kaina aukštesnė, gamintojas šia kaina ir parduoda elektrą. Tai leidžia gamintojui gana tiksliai prognozuoti savo minimalias pajamas ir uždirbti daugiau, jei  situacija rinkoje tam palanki. Gamintojas, naudodamas šį modelį, dengia balansavimo sąnaudas ir rūpinasi pagamintos energijos pardavimu.


Norite pasitarti? 
Registruokitės į susitikimą


Rečiau Europoje naudojamas sutartos kainos skirtumo kompensavimo modelis. Taikydamas šį modelį, gamintojas žino savo mažiausią elektros pardavimo kainą, todėl, jeigu rinkos kaina nukrenta žemiau šios ribos, jis gauna kompensaciją. Ir atvirkščiai, jei rinkos kaina pakyla daugiau negu nustatyta maksimali riba, gamintojas skirtumą grąžina reguliuojamai institucijai.

Kuris modelis tinka Lietuvai?

SEB banko, kaip vieno pagrindinių vėjo jėgainių finansuotojų Lietuvoje, analitikai įvertino, kuris iš aprašytųjų modelių geriausiai tiktų Lietuvai. Analizė buvo atlikta naudojant istorines didžiausios Europoje „Nord Pool Spot“ elektros biržos kainas Lietuvoje. Nustatant kiekvieno modelio riziką, buvo apskaičiuota, kokia turėtų būti priemoka ar mažiausia elektros supirkimo kaina, kiek paramos turėtų skirti reguliuojanti institucija, kad, taikant kiekvieną modelį tomis pačiomis sąlygomis, investuotojai gautų tokią pat grąžą.

Akivaizdu, kad finansuotojams rūpi, kad jų finansuojamų projektų rizika būtų kuo mažesnė, o prisiimama rizika būtų tinkama ir suvaldoma. SEB banko ekspertų nuomone, geriausia investuotojų, vartotojų ir finansuotojų pusiausvyra būtų pasiekiama išlaikant dabar Lietuvoje naudojamą fiksuoto tarifo priemokos mechanizmą, kuris greičiausiai nebebus naudojamas.

Analizė taip pat parodė, kad nepalankiausias modelis būtų fiksuotos priemokos sistema dėl neapibrėžtos rizikos, tenkančios investuotojui ir finansuotojui. Kitų dviejų modelių – kintančios priemokos ir sutartos kainos –tyrimo rezultatai buvo labai panašūs. Abu modeliai būtų gana palankūs investuotojui dėl žinomos mažiausios elektros supirkimo kainos. Tikėtina, kad jie būtų palankūs ir galutiniam vartotojui, nes nereikėtų palyginti didelės priemokos, kad būtų suvaldyta galima rizika. Balansavimo sąnaudos tektų vystytojams, o gamintojai konkuruotų rinkoje parduodami pagamintą elektros energiją. Finansuotojui šie modeliai taip pat palankūs, nes, žinodamas mažiausią elektros supirkimo kainą, jis galėtų gana saugiai struktūrizuoti savo finansavimą. Investuotojas galėtų tikėtis palankių finansavimo sąlygų.

Ateities modelis

Kokį modelį Lietuva bepasirinktų, reikia apmąstyti kelis klausimus.

Pirmas klausimas, kaip dažnai ir kaip nustatoma rinkos kaina (pavyzdžiui, pagal faktinę pardavimo kainą rinkoje, pagal vidutinę rinkos kainą ar pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą rinkos kainą). SEB banko ekspertų nuomone, dažnesnis kainos peržiūrėjimas padėtų suvokti tikrą padėtį rinkoje ir keltų mažesnę riziką investuotojams bei finansuotojams.

Antras klausimas, kaip valdoma supirkimo rizika. Pasirinkus tam tikrus priemokos modelius, tikėtina, neliktų privalomo elektros supirkimo, todėl gamintojas turėtų pats pasirūpinti elektros energijos pardavimu. Tai jam keltų didesnę riziką.

Trečias klausimas, kas supirktų gamintojo pagamintą elektrą, jei būtų pasirinktas toks priemokos modelis, kur iš gamintojo būtų superkama visa pagaminta elektra. Svarbu žinoti, kokios yra superkančios įmonės finansinės galimybės ir patirtis šioje srityje, nes būtinos specifinės žinios bei išmanymas.

Ne mažiau svarbu apsispręsti, koks bus pasirinkto mechanizmo laikotarpis. Kuo jis ilgesnis, tuo mažesnę riziką tektų prisiimti vystytojui ir finansuotojui, vadinasi, vėjo elektros gamintojams reikėtų mažesnės paramos.

Jei Lietuvai pavyktų sukurti tinkamas teisines sąlygas, teisingai pasirinkti kryptį, numatyti, kaip būtų valdoma rizika, tikėtina, kad elektros energijos gamintojų plėtrą galėtų finansuoti ne tik bankai, bet ir skolos bei nuosavo kapitalo rinkos. Vien Baltijos šalių pensijų fonduose yra apie 7 mlrd. EUR turto, kuris šiuo metu daugiausiai investuojamas užsienyje, nes Lietuvoje trūksta investicinių projektų, kurių rizika būtų priimtina.

Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius


  • Verslui - 2017 10 13

    V. Juzikis: „Ar tiesime kelius po 2020 metų?“

    V. Juzikis: „Ar tiesime kelius po 2020 metų?“

    Kodėl jau šiandien reikia vis dažniau kalbėti apie privačios ir viešos partnerystės (PPP) projektų vystymą ir jų finansavimą? Tiesiog nenumaldomai artėja 2020 metai. Po šios datos ES finansinė parama atnaujinamai infrastruktūrai ir jos plėtrai gali smarkiai sumažėti dėl gerėjančių Lietuvos makroekonominių rodiklių. Jei ES pinigus vaizdžiai palygintume su duomenų srautu, tai jie dabar teka plačiajuosčiu internetu, tačiau jau po 2020 metų jų srautas gali smarkiai sumažėti ir, vaizdžiai tariant, kapsės lyg per senovinį modemą.

    Daugiau

  • Verslui - 2017 11 07

    Kaip ateitį vertina didžiosios Lietuvos įmonės

    Kaip ateitį vertina didžiosios Lietuvos įmonės

    Beveik 8 iš 10 didžiųjų Lietuvos įmonių yra patenkintos savo finansine padėtimi ir daugiau negu pusė (54 proc.) įmonių finansų direktorių teigiamai vertina verslo aplinką. Vis tik iššūkių didžiajam verslui Baltijos šalyse netrūksta, vienas iš jų – didėjančios  darbo sąnaudos. Daugelis įmonių planuoja spręsti šią problemą per artimiausius metus investuodamos į efektyvesnę veiklą ir mažindamos išlaidas. Tokius duomenis atskleidė šį spalį SEB bankų Baltijos šalyse atlikta didžiųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrovių finansų direktorių apklausa.

    Daugiau

  • Verslui - 2017 12 28

    Kas brangs, o kas pigs 2018 metais?

    Kas brangs, o kas pigs 2018 metais?

    Kainos Lietuvoje 2018 metais augs lėčiau negu šiemet. Infliacija jau pasiekė piką rugsėjį, kai metinis kainų pokytis šalyje buvo 4,8 proc., o vėliau infliacija pradėjo lėtėti, tad panašu, kad tokio kainų pokyčio kitąmet nebebus.

    Daugiau

Daugiau susijusių straipsnių

Archyvas

S|E|B

Attention! Your web browser does not correspond to the requirements needed to visit SEB website. Please change web browser or device that you use for browsing the site.

Attention! Your web browser does not correspond to the requirements needed to visit SEB website. Please change web browser or device that you use for browsing the site.