Teršti kasdien tampa vis brangiau

Europos Sąjungos planai iki 2030 metų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį ne 40 proc., o 55 proc. šįkart nėra vertinami kaip dar vienas pažadas, kurio nesiruošiama tesėti. Tą įrodo per metus 80 proc. – iki 43 eurų už toną CO2 ekvivalento – padidėjusi apyvartinių taršos leidimų (ATL) kaina rinkoje.

Žinoma, neapsieita ir čia be investuotojų bei spekuliantų antplūdžio, kurie prognozuoja, kad taršos kaina Europoje tik didės. Toks ATL kainų pokytis skaudžiai kerta per kišenę Europos įmonėms, kurios yra priverstos pirkti leidimus ir vis labiau verčia politikus artėti prie sprendimo, kaip apmokestinti importuojamas prekes iš trečiųjų šalių, kuriose tarša apmokestinama mažiau.

Europos Sąjungoje apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema pradėjo veikti 2005 metais ir į ją įtraukti kurą deginantys įrenginiai, kurių  galingumas viršija 20 MW (katilinės ir elektrinės, cemento ir kalkių, naftos perdirbimo, stiklo, medienos, popieriaus, chemijos produktų ir kitų pramonės sektorių įrenginiai) bei aviacijos sektorius. Nemokamai išduotų leidimų skaičius kasmet tolygiai mažėja – 2021 metais jis yra 2,2 proc. mažesnis negu praėjusiais metais. Tai reiškia, kad ATL pasiūla kasmet traukiasi ir daro teigiamą įtaką jų kainai. Jei veiklos vykdytojui nebepakanka nemokamų ATL, jis turi juos įsigyti pirminėje arba antrinėje rinkoje. Įmonė negali vykdyti veiklos, jeigu neįsigyja jai reikalingų  papildomų leidimų.

Lietuvoje yra maždaug 90 įrenginių, kurie dalyvauja apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje. 2019 metų oficialiais duomenimis, 80 proc. visų Lietuvoje ŠESD iš apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje dalyvaujančių įmonių išmetė „Achema“, „Orlen Lietuva“ ir „Akmenės cementas“. Likusias ŠESD daugiausiai išmetė šilumą ir elektrą gaminančios katilinės ir elektrinės.

Europoje daugiausiai ŠESD išmeta anglimi kūrenamos elektrinės, todėl būtent joms labiausiai skauda dėl pastaraisiais mėnesiais didėjančių ATL kainų. Trys šalys – Vokietija, Lenkija ir Italija išmeta pusę visų Europos Sąjungos ŠESD. Norint pasiekti ambicingus ŠESD mažinimo tikslus, Europoje iki 2030 metų turi nebelikti arba likti vos kelios moderniausios anglimi kūrenamos elektrinės. Europos Komisija oficialiai yra nustačiusi tikslą anglies suvartojimą Europos Sąjungoje 2030 metais sumažinti 70 proc., palyginti su 2015 metais suvartotu anglies kiekiu.

Didesnis mokestis už taršą visgi ir yra pagrindinė priemonė siekiant išstumti anglimi kūrenamas elektrines Europoje. Tačiau trumpuoju laikotarpiu atsinaujinantys ištekliai vis dar nėra pajėgūs visiškai išstumti anglimi kūrenamų elektrinių. Tą rodo ir šių metų pradžia, kai, pavyzdžiui, Vokietijoje dėl šaltų orų anglimi kūrenamose elektrinėse pagaminta trečdaliu daugiau elektros negu prieš metus. Pagrindinė anglies alternatyva  tokiu metu, kai išauga elektros paklausa, yra gamtinėmis dujomis kūrenamos elektrinės. Todėl stebintys ATL rinką žino, kad taršos kaina labai priklauso nuo to, koks yra skirtumas tarp anglies ir gamtinių dujų kainų. Kadangi šis skirtumas padidėjo dėl pabrangusių gamtinių dujų, atitinkamai augo ir apyvartinių taršos leidimų kaina. Jeigu gamtinių dujų kaina artimiausiais mėnesiais sumažėtų, veikiausiai kristų ir ATL kaina.

SEB grupės ekonomistai prognozuoja, kad vidutinė ATL kaina 2021–2030 metais turėtų siekti 50 eurų už CO2 toną, tačiau galime sulaukti laiko, kai ATL kaina šoktels ir iki 80 eurų. Tam paprasčiausiai užtektų, kad gamtinių dujų kaina pakiltų aukščiau 25 EUR/MWh. Be to, ir šioje rinkoje siaučia finansiniai investuotojai, kurie trumpuoju laikotarpiu taip pat daro nemenką įtaką kainai. Galiausiai reikėtų pripažinti, kad apyvartinių taršos leidimų rinka ilguoju laikotarpiu yra visiškai priklausoma nuo politinių sprendimų, t. y. nuo to, kokių toliau konkrečių priemonių ir ribojimų imsis Europos Sąjunga mažinant išmetamas ŠESD. Yra nemažai skaičiavimų, kurie rodo, kad vienos tonos ŠESD neigiamos sąnaudos visuomenei vis dar yra ne keliais, ar keliasdešimt procentų, bet kartais didesni negu dabartinė ATL kaina, todėl bus įdomu matyti, kiek politikai leis ATL kainai dar augti.

Reikėtų priminti, kad iki metų vidurio Europos Sąjunga nuspręs, kokie konkretūs tikslai bus nustatyti atskiriems sektoriams, kad būtų įgyvendintas bendras tikslas, – sumažinti ŠESD kiekį iki 2030 metų bent  55 procentais, palyginti su 1990 metų lygiu. Neišvengiamai daug didesnė atsakomybė siekiant bendro tikslo šįkart teks tiems sektoriams, kurie nėra įtraukti į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą – transporto, statybos, žemės ūkio sektoriams. Pasigirsta siūlymų į prekybos sistemą įtraukti dalį šių sektorių, pavyzdžiui, laivus ar komercines kelių transporto priemones.

Akivaizdi dar viena problema – vadinamoji anglies dioksido nutekėjimo rizika. Tai ypač aktualu pramonės įmonėms, kurios dėl brangstančių ATL paprasčiausiai tampa mažiau konkurencingos pasaulinėje rinkoje.  Pernelyg sparčiai mažindama nemokamai skiriamų ATL kiekį Europos Sąjunga gali persišauti sau kojas ir išvyti pramonę į trečiąsias šalis. Todėl neišvengiamai netruks atsirasti apmokestinimo sistema, pagal kurią būtų apmokestinamos į Europos Sąjungą atkeliaujančios prekės pagal joms gaminti sunaudotą ŠESD kiekį.

Komentaro autorius Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas