EMIR (Europos rinkos infrastruktūros reglamentas, arba 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 dėl ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių, pagrindinių sandorio šalių ir sandorių duomenų saugyklų) yra tiesiogiai taikomas ES reglamentas, nustatantis vienodas taisykles: ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių sutarčių sudarymui; su tokiomis priemonėmis susijusios rizikos mažinimui ir sandorių teikimui ataskaitoms.
EMIR įsigaliojo 2012 m. rugpjūčio 16 d. Nuo tada buvo priimti įvairūs EMIR pakeitimai, įgyvendinimo aktai ir gairės.
2019 m. gegužės 20 d. buvo priimti EMIR Refit pakeitimai (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/834, kuriuo iš dalies keičiamas EMIR dėl įsipareigojimo kliringui, ataskaitų teikimo reikalavimų ir rizikos mažinimo technikų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sandoriams). EMIR Refit tikslas buvo padaryti pirminę EMIR sistemą tikslesnę, proporcingesnę ir ekonomiškesnę.
2024 m. lapkričio 27 d. ES priėmė EMIR 3.0 (Reglamentą (ES) 2024/2987), kuriuo keičiami reglamentai (ES) Nr. 648/2012, (ES) Nr. 575/2013 ir (ES) 2017/1131, numatant priemones, skirtas sumažinti pernelyg didelę riziką, susijusią su trečiųjų šalių centrinėmis sandorių šalimis ir pagerinti ES kliringo rinkų efektyvumą.
Toliau vartojant terminą EMIR, turime omenyje EMIR kartu su šiais pakeitimais, taip pat su susijusiais deleguotaisiais reglamentais, reglamentavimo techniniais standartais ir gairėmis, nesvarbu, ar jos konkrečiai minimos, ar ne.
EMIR tikslai
EMIR yra grindžiamas 2009 m. G20 valstybių prisiimtu įsipareigojimu veiksmingiau reguliuoti išvestinių finansinių priemonių rinkas. EMIR buvo įvestas reaguojant į 2008 m. pasaulinę finansų krizę, kurios viena iš priežasčių buvo nepakankamas skaidrumas ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių rinkose – sutartys buvo sudaromos privačiai, o informacija apie sandorius buvo prieinama tik sutarties šalims. Sudėtingi ryšiai ir priklausomybės tarp sandorių apsunkino rizikų vertinimą, o tai prisidėjo prie sisteminės rizikos materializacijos.
Pagrindiniai EMIR tikslai yra:
- Padidinti skaidrumą išvestinių finansinių priemonių rinkoje, ypač OTC rinkoje, numatant, kad visi išvestinių finansinių priemonių sandoriai turi būti perduodami sandorių duomenų saugyklai;
- Sumažinti sandorio šalies kredito riziką, reikalaujant, kad tam tikrų rūšių ir apimčių OTC išvestinės finansinės priemonės būtų kliringuojamos centriniu būdu per centrinę sandorių šalį (CCP);
- Sumažinti operacinę riziką, taikant rizikos mažinimo technikas (pvz., užstato reikalavimus) OTC išvestinėms finansinėms priemonėms, kurios nėra kliringuojamos centriniu būdu;
- Padidinti finansų sistemos stabilumą ir sumažinti sisteminę riziką, suteikiant priežiūros institucijoms išsamią informaciją (per ataskaitų teikimą) apie rinkos ir sandorio šalių rizikos koncentraciją, t. y. kas kam ir kiek yra skolingas pagal neįvykdytas OTC išvestinių finansinių priemonių sutartis.
EMIR taikymo sritis
EMIR reikalavimai taikomi ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių sutartims, įskaitant tam tikrus sandorius, atliekamus pagal SEB išvestinių finansinių priemonių sutartį (pvz., palūkanų normos išvestines priemones ir užsienio valiutų išvestines priemones). EMIR taikomas tiek finansinėms sandorio šalims (FC), tiek nefinansinėms sandorio šalims (NFC). Jis nėra taikomas fiziniams asmenims ar tam tikroms viešojo sektoriaus institucijoms.
Kokie EMIR įsipareigojimai taikomi, priklauso nuo to, ar sandorio šalis yra finansinė sandorio šalis (FC), ar nefinansinė sandorio šalis (NFC), o pastarosios atveju – ir nuo jos išvestinių finansinių priemonių veiklos pobūdžio bei masto. EMIR klasifikacija skiriasi nuo MiFID klientų kategorizavimo.
Finansinės sandorio šalys (FC) apima bankus, investicines įmones, draudimo bendroves, fondų valdytojus, profesinių pensijų teikėjus ir centrines sandorių šalis (CCP). Visi kiti juridiniai asmenys laikomi nefinansinėmis sandorio šalimis (NFC).
Kadangi bankas turi žinoti, kurios EMIR prievolės taikomos klientui (pvz., kliringo, rizikos mažinimo, dokumentavimo ir ataskaitų teikimo), bankas privalo nustatyti kliento EMIR statusą ir jį nuolat stebėti viso santykio metu. Dėl šios priežasties klientas privalo informuoti banką, ar jis yra finansinė sandorio šalis (FC) ar nefinansinė sandorio šalis (NFC), taip pat ar jis viršija EMIR nustatytas ne biržos išvestinių finansinių priemonių kliringo ribas, t. y. ar jis yra FC+ ar NFC+, arba neviršija nustatytų kliringo ribų (FC- arba NFC-).
Jeigu klientas neinformuoja banko apie savo EMIR statuso pasikeitimus (pvz., jei tampa FC+ arba NFC+) arba nebendradarbiauja su banku nustatant savo EMIR statusą, bankas turi teisę priskirti klientą sandorio šaliai, viršijančiai kliringo ribas (FC+ arba NFC+). Kadangi bankas nesudaro išvestinių finansinių priemonių sandorių su FC+ ar NFC+ klientais, tokiais atvejais bankas gali vienašališkai nutraukti finansų rinkų kliento sutartį.
AB SEB Bankas pats yra FC+ (t. y. finansinė sandorio šalis, viršijanti kliringo ribą), nes sandorio šalies statuso nustatymas (pvz., FC+ ar FC-) paprastai atsižvelgia į visos įmonių grupės sandorių apimtį.
EMIR nustato šiuos pagrindinius reikalavimus išvestinių finansinių priemonių sandoriams:
- Išvestinių finansinių priemonių sandorių teikimas ataskaitoms (įskaitant sandorių sudarymą, keitimą ir nutraukimą) sandorių duomenų saugyklai
- Tam tikrų ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių centrinis kliringas per centrinę sandorių šalį (CCP)
- Rizikos mažinimo technikos ne centriniu būdu kliringuojamoms OTC išvestinėms finansinėms priemonėms, tokios kaip portfelio derinimas ir ginčų sprendimo procedūros
- Užstato keitimasis, t. y. kasdieniai užstato mainų reikalavimai tam tikroms ne centriniu būdu kliringuojamoms OTC išvestinėms finansinėms priemonėms siekiant sumažinti sandorio šalies kredito riziką
- LEI reikalavimas, pagal kurį visos išvestinių finansinių priemonių sandorio šalys privalo turėti galiojantį juridinio subjekto identifikatorių (LEI), kad būtų galima juos identifikuoti ataskaitų teikimo tikslais
Šis įsipareigojimas taikomas visoms išvestinių finansinių priemonių sandorio šalims, išskyrus fizinius asmenis. Tai reiškia, kad abi sandorio šalys privalo pateikti ataskaitas pasirinktai ir tam leidimą turinčiai sandorių duomenų saugyklai apie kiekvieną sudarytą išvestinių finansinių priemonių sandorį, bet kokius sandorio pakeitimus bei sandorio nutraukimą. Sandorio šalis turi teisę perduoti ataskaitų teikimo įsipareigojimą kitai sandorio šaliai arba trečiajai šaliai. Sandoris turi būti praneštas per vieną darbo dieną nuo jo sudarymo, pakeitimo arba nutraukimo.
Sudarydamas Išvestinių finansinių priemonių sutartį, klientas suteikia SEB įgaliojimą teikti ataskaitas apie išvestinių finansinių priemonių sandorius, sudarytus tarp banko ir kliento, banko pasirinktai sandorių duomenų saugyklai, įskaitant teikimą kliento vardu. Be to, jei klientas yra nefinansinė sandorio šalis, kuri neviršija kliringo ribos (NFC-), bankas įsipareigoja kliento vardu teikti ataskaitas apie su klientu sudarytus išvestinių finansinių priemonių sandorius banko pasirinktai sandorių duomenų saugyklai, nebent klientas būtų informavęs banką, kad nori ataskaitas teikti savarankiškai. Bankas gali atsisakyti teikti ataskaitas kliento vardu, jei egzistuoja aplinkybės, kurios trukdo tai atlikti. Banko vykdomas ataskaitų teikimo įsipareigojimas kliento vardu neatleidžia kliento nuo atsakomybės, jei būtų pažeistas ataskaitų teikimo reikalavimas. Klientas privalo bankui, banko nustatytu terminu, pateikti visą informaciją, kurios bankui reikia sandoriams pranešti. Klientas atsako už bankui pateiktos informacijos tikslumą.
Ši prievolė taikoma standartizuotoms ne biržos (OTC) išvestinėms finansinėms priemonėms. Išvestinių finansinių priemonių, kurioms taikoma kliringo prievolė, sąrašas skelbiamas Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA) interneto svetainėje www.esma.europa.eu. Pirmųjų išvestinių finansinių priemonių kliringo prievolė įsigaliojo palaipsniui iki 2022 m.
Kliringo įsipareigojimas taikomas finansinėms sandorio šalims, viršijančioms kliringo ribą (FC+), ir nefinansinėms sandorio šalims, viršijančioms kliringo ribą (NFC+). Ribos nustatytos taip, kad jas viršytų tik įmonės, turinčios labai dideles spekuliacines išvestinių finansinių priemonių pozicijas (pvz., daugiau nei 3 mlrd. eurų palūkanų normos ar užsienio valiutos išvestinėse priemonėse). Kliringo riba turi būti apskaičiuojama įmonių grupės lygmeniu, o ne atskiro juridinio asmens lygiu. Kiekviena sandorio šalis privalo apskaičiuoti savo 12 pastarųjų mėnesių bendras vidutines mėnesio pabaigos OTC išvestinių finansinių priemonių pozicijas ir stebėti, ar apskaičiuota vertė viršija EMIR nustatytas kliringo ribas. Jeigu sandorio šalis nestebi (t. y. neskaičiuoja) savo vidutinių OTC išvestinių finansinių priemonių pozicijų, laikoma, kad ji yra finansinė sandorio šalis, viršijanti kliringo ribą (FC+), arba nefinansinė sandorio šalis, viršijanti kliringo ribą (NFC+), ir todėl privalo kliringuoti savo išvestinių finansinių priemonių sandorius per centrinę sandorių šalį (CCP) pagal atitinkamas OTC išvestinių sandorių kategorijas.
Atsižvelgiant į kliringo įsipareigojimą, šioms OTC išvestinių finansinių priemonių sutarčių rūšims taikomos šios kliringo ribos:
- 1 mlrd. EUR ne biržos (OTC) kredito išvestinių finansinių priemonių sutartims
- 3 mlrd. EUR ne biržos (OTC) palūkanų normos išvestinių finansinių priemonių sutartims
- 3 mlrd. EUR ne biržos (OTC) užsienio valiutos išvestinių finansinių priemonių sutartims
- 4 mlrd. EUR ne biržos (OTC) žaliavų išvestinių finansinių priemonių sutartims, taip pat bet kurioms kitoms išvestinėms finansinėms priemonėms, kurių nepaminėta punktuose 1–4
NFC subjektai, kurių ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių pozicijos viršija (ar vėliau nukrinta žemiau) kliringo ribos, taip pat FC subjektai (kai kuriais atvejais), kurie viršija kliringo ribą arba pasirenka jos neskaičiuoti, privalo informuoti Finansų priežiūros instituciją ir ESMA. Tik tie sandoriai, kuriems kliringo įsipareigojimas taikomas abiem sandorio šalims, turi būti kliringuojami.
Atsiskaitymui (kliringui) atlikti sandorio šalys turi tapti centrinės sandorių šalies (CCP) nariais, turinčiais tam reikalingą leidimą, arba naudotis CCP nario ar jo kliento teikiamomis kliringo paslaugomis. Kliringas reiškia, kad šalys, kurios iš pradžių sudarė sandorį tarpusavyje, perduoda sandorį CCP, taip, kad CCP tampa kiekvienos pradinės sandorio šalies kontrahentu, t. y. CCP tampa pirkėju kiekvienam pardavėjui ir pardavėju kiekvienam pirkėjui. Pagal EMIR apskaičiuojant nefinansinės sandorio šalies, kuri neviršija kliringo ribos (NFC-), kliringo ribą, į skaičiavimą įtraukiami tik tie išvestinių finansinių priemonių sandoriai, kurie objektyviai nesumažina rizikų, tiesiogiai susijusių su įmonės komercine veikla ar iždo finansavimo veikla. Rizikos mažinimo tikslais sudaryti sandoriai neįtraukiami į skaičiavimus, kadangi EMIR numato išimtis sandoriams, objektyviai mažinantiems įmonės riziką.
Be to, tam tikri sandoriai įmonių grupės viduje nėra įtraukiami į skaičiavimą, kadangi EMIR leidžia taikyti išimtis įmonių grupės viduje sudaromiems sandoriams tiek dėl kliringo įsipareigojimo, tiek dėl užstato reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad jie kelia mažesnę sisteminę riziką finansų sistemai nei sandoriai tarp nesusijusių rinkos dalyvių.
Pagal EMIR privalomajam kliringui taikomos tik tam tikros OTC išvestinių finansinių priemonių klasės. Jei išvestinė finansinė priemonė priklauso kliringuojamai klasei ir abi sandorio šalys yra FC+ arba NFC+, sandoris turi būti kliringuojamas. Jei išvestinė finansinė priemonė nepriklauso kliringuojamai klasei, jai nebus taikomas privalomasis kliringas, net jei sandoris sudaromas tarp dviejų FC+ arba dviejų NFC+, tačiau tokiu atveju bus taikomi EMIR nustatyti rizikos mažinimo reikalavimai.
Privalomos rizikos mažinimo priemonės, taikomos nefinansinėms ir finansinėms sandorio šalims, yra šios:
- Savalaikis sandorių patvirtinimas. EMIR nustato sandorių patvirtinimo terminus, atsižvelgiant į sandorio šalies statusą ir finansinės priemonės rūšį. Savalaikis sandorių, sudarytų pagal Išvestinių finansinių priemonių sutartį su banku, patvirtinimas užtikrinamas tuo, kad bankas laiko sandorį patvirtintu, jeigu klientas per 24 valandas nuo sandorio patvirtinimo gavimo momento nepraneša bankui, jog nesutinka su patvirtinime nurodytais duomenimis.
- Portfelio suderinimas. Sandorio šalys privalo susitarti dėl proceso, pagal kurį lyginami jų neįvykdytų sandorių duomenys, siekiant nustatyti galimus neatitikimus tarp sandorio šalių. Kitaip tariant, šio proceso tikslas yra užtikrinti sandorių sąlygų ir vertės teisingumą jų galiojimo laikotarpiu. EMIR taip pat nustato terminus, atsižvelgiant į sandorio šalies statusą ir tarp sandorio šalių sudarytų sandorių skaičių, nurodančius, kaip dažnai šis procesas turi būti atliekamas. Portfelio suderinimo tikslais, susijusiais su išvestinių finansinių priemonių sandoriais, sudarytais pagal Išvestinių finansinių priemonių sutartį, bankas el. paštu informuoja klientą apie galimybę kliento interneto banke susipažinti su vadinamąja konsoliduotąja ataskaita, kurioje pateikiamos kliento ir banko neįvykdytų išvestinių finansinių priemonių sandorių vertės (pozicijos) ir, jei taikoma, kliento bankui pateikto užstato suvestinė. Jeigu klientas per penkias darbo dienas nepraneša bankui, kad nesutinka su ataskaitoje pateiktais duomenimis, laikoma, kad portfelio suderinimo procesas yra užbaigtas.
Nefinansinėms sandorio šalims (NFC), kurių neįvykdytų sandorių su banku skaičius nesiekia 100, bankas portfelio suderinimą atlieka ne rečiau kaip kartą per metus. - Ginčų sprendimas. Sandorio šalys turi susitarti dėl proceso, pagal kurį būtų sprendžiami tarp jų kylantys ginčai. Ginčų sprendimo principai yra nustatyti finansų rinkų kliento sutartyje.
- Užstato mainai. Tai yra viena iš pagrindinių EMIR numatytų rizikos mažinimo priemonių, skirtų sumažinti sandorio šalies kredito riziką ir rinkos riziką ne centriniu būdu kliringuojamiems ne biržos (OTC) išvestinių finansinių priemonių sandoriams. Tai nėra vienpusis užstato pateikimas – tai mažiausiai dvišalis mechanizmas, pagal kurį užstatas yra keičiamas tarp sandorio šalių, priklausomai nuo sandorių vertės ir rizikos pozicijos. Užstato reikalavimai taikomi finansinėms sandorio šalims (FC+ ir FC-) ir nefinansinėms sandorio šalims, viršijančioms kliringo ribą (NFC+). Užstato reikalavimai netaikomi nefinansinėms sandorio šalims, kurios yra žemiau kliringo ribos (NFC-).
Tai reiškia, kad tuo atveju, kai išvestinės finansinės priemonės sandorio vertė kinta nepalankia kryptimi vienai iš sandorio šalių, ši sandorio šalis privalo pateikti užtikrinimą kitai sandorio šaliai, o kai sandorio vertė vėl pasikeičia jos naudai, pateiktas užtikrinimas grąžinamas arba įskaitomas. Šiuo tikslu naudojama kintamoji garantinė įmoka (VM) – užtikrinimas, skirtas padengti riziką, kylančią dėl išvestinės finansinės priemonės sandorio vertės pokyčių, kuris gali būti pateikiamas piniginėmis lėšomis (užstato įnašais ir pan.) arba vertybiniais popieriais. Kintamoji garantinė įmoka dengia riziką, kylančią dėl kasdienių arba dienos eigoje vykstančių išvestinės finansinės priemonės sutarties rinkos vertės svyravimų; ji apskaičiuojama pagal rinkos vertę (mark‑to‑market principu) ir paprastai apsikeičiama kasdien arba kelis kartus per dieną.
Kitas keičiamo užstato tipas yra pirminė garantinė įmoka (IM). Privalomas pirminės garantinės įmokos keitimasis taikomas tik didelėms nefinansinėms įmonėms, viršijančioms kliringo ribą (NFC+) ir finansinėms sandorio šalims (FC), tačiau netaikomas NFC-. Pirminės garantinės įmokos keitimo prievolė atsiranda tik tada, kai nekliringuojamų OTC išvestinių finansinių priemonių vidutinė bendroji nominali vertė (AANA) abiem sandorio šalims (ar jų grupėms) yra lygi arba viršija 8 mlrd. EUR. Be to, išvestinių sandorių tarp šalių nesuvaržytos (neapdraustos) pozicijos vertė turi viršyti 50 mln. EUR, kad atsirastų prievolė keistis pirmine garantine įmoka. Pirminė garantinė įmoka yra užstatas, kuris teikiamas / surenkamas prieš sudarant sandorius arba prieš tęsiant juos po pirmiau minėtų ribų viršijimo ir kuris yra skirtas sudaryti nuolatinį rizikos rezervą. Šis rezervas skirtas padengti galimus būsimus nuostolius, kurie gali atsirasti dėl rinkos svyravimų ir/arba kontrahento nemokumo rizikos, jei kintamoji garantinė įmoka (VM) būtų nepakankama įsipareigojimams, kylantiems iš pozicijų uždarymo ir/arba pakeitimo, padengti.
Tam tikri principai yra taikomi pirminės garantinės įmokos (IM) keitimui. Pirminė garantinė įmoka yra keičiama bruto principu, t. y. ji negali būti įskaitoma su priešingos sandorio šalies pateiktu užstatu, kaip tai daroma su kintamąja garantine įmoka (VM). Pirminė garantinė įmoka turi būti atskirta nuo kitų užstato gavėjo turto ir neįtraukiama į užstato gavėjo bankroto masę jam tapus nemokiu. Pirminei garantinei įmokai taikomas uždraudimas ją pakartotinai įkeisti ar naudoti, t. y. užstato negalima naudoti jokiam kitam tikslui, pvz., perleidimui ar pakartotiniam įkeitimui. Dėl šios priežasties pirminė garantinė įmoka paprastai laikoma kitoje kredito įstaigoje arba centrinėje sandorių šalyje (CCP). Pirminės garantinės įmokos dydžiui apskaičiuoti gali būti naudojami skirtingi metodai, pvz., vadinamasis tinklelio metodas, vidiniai modeliai, pavyzdžiui ISDA Standartinis pirminės garantinės įmokos modelis (SIMM).
Pagal EMIR reikalavimus, tam tikros didelės ir sisteminę reikšmę turinčios finansinės sandorio šalys, viršijančios minėtas ribas, privalo gauti priežiūros institucijos leidimą prieš pradėdamos taikyti pirminės garantinės įmokos modelį arba atlikdamos bet kokius reikšmingus jo pakeitimus.
Teikiant ataskaitas apie sandorius, sandorio šalys, kurios yra juridiniai asmenys, turi būti identifikuojamos naudojant juridinio asmens identifikatorių (LEI). Šis 20 simbolių raidinis ir skaitinis kodas yra naudojamas visame pasaulyje juridinių asmenų identifikavimui. Kiekvienas LEI kodas yra unikalus: jis priskiriamas juridiniam asmeniui vieną kartą ir toks pats kodas negali būti priskirtas kitam asmeniui. LEI kodai nepakeičia registracijos kodų, naudojamų Lietuvos juridinių asmenų registre.
LEI kodo pateikimas teikiant sandorių ataskaitas yra privalomas nuo 2017 m. lapkričio 1 d., todėl sandorių ataskaitų teikimas be sandorio šalių LEI kodų nebėra galimas.
Jeigu klientas nėra pateikęs paraiškos gauti LEI kodą arba nėra atnaujinęs galiojančio LEI kodo, bankas neturi galimybės teikti ataskaitų apie išvestinių finansinių priemonių sandorius ir tokiu atveju atsisakys sudaryti naujus išvestinių finansinių priemonių sandorius su klientu.
Pareiga pateikti paraišką gauti LEI kodą (tai galima padaryti internetu) tenka sandorio šaliai. LEI kodus išduodančios organizacijos, be kita ko, yra šios:
Visas LEI kodus išduodančių organizacijų sąrašas yra skelbiamas interneto svetainėje www.gleif.org. Visas su LEI kodo gavimu ir palaikymu susijusias išlaidas padengia klientas.