Skandinavijos šalių gyventojų investavimo kultūra laikoma pavyzdine. Neretai sakoma, kad švedai investuoja, o lietuviai taupo. Mat skandinavai daugiausiai orientuojasi į sprendimus, kurie didintų kapitalą ateityje. Tuo metu lietuviai dažniau siekia išsaugoti jau sukauptą turtą ir patogiau gyventi šiandien. Tai dideli žmonių mąstymo ir kultūrų skirtumai, ne vieninteliai, skiriantys mus nuo švedų. Švedišką požiūrį taikliai iliustruoja jų žodis framtidstro, kuris reiškia tikėjimą ateitimi. O ar mes ja pasitikime?
Investavimo kultūrą skirtingose šalyse formuoja daugybė veiksnių – nuo finansinio raštingumo, pasitikėjimo finansų sistema iki pajamų lygio, santaupų galimybių, ekonominės šalies raidos ir istorinių patirčių. Nors tiesiogiai lyginti skirtingų šalių investavimo kultūrą ne visada tikslu, galime panagrinėti tam tikrus ją formuojančius veiksnius ir gerąją rinkų praktiką. Dažnai Baltijos šalys lyginamos su Skandinavijos valstybėmis, kadangi jos laikomos pažangiu pavyzdžiu finansinio raštingumo ir investavimo srityje. Švediją palyginimui pasirinkau neatsitiktinai – ją su Lietuva sieja geografinis artumas ir bendras regionas, stiprūs ekonominiai ryšiai. Nepaisant to, investavimo kultūra tarp Lietuvos ir Švedijos gyventojų reikšmingai skiriasi.
Brandus pasitikėjimas kapitalo rinkomis
Švedijoje investavimo tradicijos formavosi laisvosios rinkos sąlygomis daugiau nei 150 metų, kartu su stipria socialinės gerovės sistema ir aukštu gyventojų pasitikėjimu institucijomis. Tuo metu Lietuva, priešingai, tik prieš kelis dešimtmečius perėjo iš centralizuotos planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, tad gyventojų finansiniai įpročiai vis dar vystosi, o pasitikėjimas finansų rinkomis yra žymiai mažesnis.
Švedijos investavimo kultūra atspindi brandesnę, ilgalaikę tradiciją, kurią lydi aukštas pasitikėjimas kapitalo rinkomis. Remiantis Švedijos statistikos tarnybos (SCB) 2024 m. paskutiniojo ketvirčio duomenimis, per metus švedai investavo apie 12,3 mlrd. eurų į investicinius fondus – 2,4 mlrd. eurų daugiau nei 2023 m., kai suma siekė 9,9 mlrd. eurų. Tai rodo aiškią tendenciją, kad švedai investicinius fondus laiko ilgalaikio finansinio saugumo priemone. Fondai Švedijoje populiarūs dėl jų diversifikacijos galimybių ir paprasto bei patogaus investavimo – daugelis jų yra automatizuoti, susieti su pensijų sistema ar prieinami per skaitmenines platformas. Be to, Švedijoje vis labiau populiarėja tvarūs fondai, kurie atitinka aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir geros valdysenos principus. Ši tendencija rodo aukštą finansinio sąmoningumo ir atsakingo investavimo lygį visuomenėje. Nors investicijos į įmonių akcijas sumažėjo (2024 m. paskutinį ketvirtį – 0,45 mlrd. eurų, palyginti su 0,55 mlrd. eurų 2023 m. paskutiniu ketvirčiu), indėlių suma tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo dar labiau – nuo 1,5 mlrd. eurų iki 0,71 mlrd. eurų. Tai rodo, kad švedai reikšmingai mažina grynųjų laikymą sąskaitose ir daugumą lėšų įdarbina rinkose.
2024 m. paskutinį ketvirtį nustatyto termino indėliuose Lietuvos gyventojai laikė beveik 8 mlrd. eurų., apie 16 proc. daugiau nei paskutinį 2023 m. ketvirtį. Bendrai lietuviai 2024 m. pabaigoje buvo investavę apie 3,3 mlrd. eurų, o investicijos į akcijas sudarė net 42 proc. (1,4 m. mlrd. eurų) šios sumos.
Akcijų dalis lietuvių investiciniame portfelyje per 2024 m., palyginti su 2023 m., padidėjo 15 proc. Tai rodo, kad dalis gyventojų ieško galimybių greitai padidinti kapitalą, atrasti sėkmingą akciją ar pasinaudoti rinkos svyravimais. Toks elgesys gali būti siejamas su noru greitai praturtėti, bet kartu atspindi ir rizikos supratimo bei ilgalaikių investavimo strategijų stoką. Taip pat galime pastebėti, kad taupymas indėlių forma Lietuvoje vis dar labai populiarus. Negana to, per mažai dėmesio skiriama investicinėms priemonėms, kurios leistų reikšmingiau padidinti investicinę grąžą ilguoju laikotarpiu. Tuo metu Švedijos gyventojai vadovaujasi požiūriu, kad kapitalas turi būti įdarbinamas aktyviai, o ne kaupiamas indėlių forma.
Suvokiama atsakomybė už savo finansus
Esminiai skirtumai tarp Švedijos ir Lietuvos gyventojų elgesio slypi švietime ir institucinėje aplinkoje. Švedijoje asmeninių finansų planavimas ir valdymas yra natūrali gyvenimo dalis, į kurią žmonės įtraukiami nuo ankstyvo amžiaus. Pavyzdžiui, jau pradinėse mokyklose vaikai mokomi suvokti pinigų vertę, taupymą, biudžeto sudarymą ir netgi bazinius investavimo principus. Tai daroma ne šiaip sau – Skandinavijos šalyse seniai įsitvirtinusi nuostata, kad asmeninė finansinė atsakomybė yra neatsiejama nuo pilietinio sąmoningumo. Žinios padeda formuoti ne tik racionalų požiūrį į pinigus, bet ir ilgainiui ugdo pasitikėjimą savo gebėjimais valdyti finansus savarankiškai.
Tuo tarpu Lietuvoje vis dar gaji prielaida, kad už žmogaus finansinę gerovę atsakinga valstybė, darbdavys ar kita „išorinė“ institucija, o ne pats asmuo. Tai iš dalies paveldėta iš sovietinės sistemos, kurioje finansinis saugumas buvo kolektyvinis ir centralizuotas. Tokios nuostatos lemia mažesnį gyventojų aktyvumą finansinių sprendimų priėmime ir ribotą iniciatyvą domėtis investavimu ar ilgalaikiu finansiniu planavimu.
Be to, trūksta sisteminio finansinio švietimo, kuris skatintų įgyti praktinių žinių apie pinigų valdymą nuo mažens. Dėl šios priežasties suaugę žmonės dažnai jaučiasi neužtikrinti, vengia rizikos ir yra linkę rinktis pasyvius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, laikyti santaupas indėliuose.
Jaunuoliai anksti pradeda kaupti lėšas per automatizuotus pensijų fondus, kurie susieti su darbo santykiais. Be to, valstybė aktyviai skatina investavimą – siūlomos mokesčių lengvatos pensijų kaupimui bei fondams, automatiškai įtraukiama į II pakopos pensijų sistemas. Toks reguliavimas padeda pradėti investuoti ir stiprina ilgalaikį įprotį.
Nors Lietuvoje taip pat turime panašių iniciatyvų, vis dėlto per dažnai susiduriame su situacijomis, kai jų apimtis nėra pakankama ar sąlygos keičiamos kas kelis metus. Dėl to gyventojams sunku tikėti ilgalaike sistemos nauda, o neapibrėžtumas stabdo sprendimus pradėti investuoti. Tam, kad lietuviai išmoktų pasitikėti rinkomis ir išsiugdytų įprotį investuoti, reikia kurti stabilesnę aplinką. Stabilumas suteikia pasitikėjimo, kuris yra būtina sąlyga ilgalaikiam finansiniam planavimui. Kol kas negalime pasigirti nuoseklia finansine edukacija mokyklose ar stabilumu pensijų sistemos reguliavime. Daugelis žmonių pirmą kartą su investavimu susiduria jau suaugę, kai rizika ir neaiškumas atrodo daug didesni. Tačiau žvelgdami į švedišką pavyzdį, galime investavimo įgūdžių ir tinkamos aplinkos kūrimui skirti didesnį prioritetą. Švedijos modelis rodo, kad ankstyvas įsitraukimas ir sisteminis valstybės požiūris formuoja pasitikėjimą bei ilgalaikį finansinį atsakingumą.
Investuojantys gyventojai kuria ilgalaikę vertę ne tik sau, bet ir valstybei. Jie tampa aktyviais ekonomikos dalyviais, prisideda prie rinkos augimo ir kapitalo judėjimo. Finansiškai stiprūs gyventojai dažniau kuria verslus, skatina ekonomikos augimą. Be to, jie linkę drąsiau priimti sprendimus, kurie gali lemti inovacijas ir naujų darbo vietų atsiradimą šalyje. Tokie asmenys prisiima daugiau asmeninės atsakomybės dėl savo finansinės ateities, taigi, tikisi mažesnės valstybės pagalbos. Švedijos atvejis puikiai parodo, kad ilgalaikis strateginis požiūris pasiteisina: finansinis raštingumas, reguliacinis nuoseklumas ir paskatų sistema gali turėti ilgalaikį teigiamą poveikį visai visuomenei.
Motyvacija planuoti finansiškai saugią ateitį
Kultūrinė aplinka taip pat turi lemiamos reikšmės Švedijos ir Lietuvos skirtumams investavime. Istorinė kooperatyvinių ir bendruomeninių bankų (švedų kalba: folksparbanker) tradicija paskatino atsakingą finansinį elgesį ir sukūrė pasitikėjimą finansų institucijomis Švedijoje. Švedų požiūris į investavimą dažnai pagrįstas ilgalaikėmis vertybėmis – pensija, vaikų ateitimi ar tvarumo siekiu. O Lietuvoje investavimo motyvacija dažniau kyla iš konkrečių, trumpesnio laikotarpio poreikių – būsto įsigijimo, papildomų pajamų ar apsaugos nuo infliacijos.
Taigi, lietuviai yra linkę daugiau dėmesio skirti šiandienos patogumui, o ne finansiniam stabilumui ateityje.
Požiūris į riziką taip pat skiriasi: švedai linkę diversifikuoti savo portfelius ir labiau pasitikėti rinkos veikimu, o lietuviai dažniau renkasi saugesnius, labiau kontroliuojamus instrumentus.
Tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje finansų konsultantai įprastai turi licencijas ir reguliariai kelia kvalifikaciją, laikantis nustatytų profesinių standartų. Vis dėlto Švedijoje šis procesas labiau centralizuotas ir griežčiau prižiūrimas, o tai gali prisidėti prie didesnio pasitikėjimo konsultantų teikiamais patarimais. Dėl to finansų sektoriui itin svarbu stiprinti ryšį su gyventojais, užtikrinti patarimų kokybę, skaidrumą ir orientaciją į kliento interesus.
Istorinis kontekstas: dvi skirtingos pradžios
Švedijos investavimo kultūra formavosi ilgus dešimtmečius, remdamasi tvirtais ekonominiais, socialiniais ir politiniais pamatais, kuriuos brandino šalies istorinė raida. Dar XIX a. pabaigoje Švedija pradėjo kryptingai skatinti vietines investicijas, stiprindama pramonę ir kurdama kapitalo rinkas.
Vienas svarbiausių pasitikėjimo pagrindų tapo „folksparbanker“ – liaudies taupomieji bankai, pradėti steigti dar 1820 m. Šie bendruomeniniai, ne pelno siekiantys bankai skatino gyventojų taupymą, finansinį atsakingumą ir kūrė glaudų, ilgalaikį ryšį tarp žmonių ir finansų institucijų. Dėl to investavimas šalyje buvo priimamas ne kaip privilegija, o kaip natūralus ilgalaikio planavimo įrankis.
Vėliau, 1991 m., Švedijoje įvykdyta mokesčių reforma bei parengtas fondų reguliavimas sukūrė patikimą teisinį pagrindą, padėjusį užtikrinti skaidrumą ir investuotojų apsaugą. Šias reformas papildė pensijų sistemos pokyčiai, investavimo lengvatos bei nuoseklios finansinio raštingumo skatinimo priemonės, dėl kurių investavimas Švedijoje ilgainiui tapo ne tik įprasta praktika, bet ir atsakingo požiūrio į ateitį ženklu.
Lietuvos investavimo kelias buvo daug trumpesnis ir kupinas iššūkių. Tik 1990 m. atkūrus nepriklausomybę Lietuva perėjo prie rinkos ekonomikos, o investavimas šalies gyventojams tapo visiškai nauju, mažai pažįstamu reiškiniu. Pirmosios finansų institucijos pradėjo kurtis tik 1990–1995 m., o tikroji plėtra prasidėjo po 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir perėmus ES finansų rinkų reglamentavimą. Lietuvoje ilgus metus vyravo nepasitikėjimas finansų sistema, įsišaknijęs iš praeities ekonominių krizių ir santaupų praradimo patirčių.
Proveržio užuominos – nuoseklume
Lietuvos gyventojų finansinio pasitikėjimo stiprinimas – tai ilgalaikis procesas, kuriam reikia laiko, žinių ir nuoseklumo. Tačiau kaip ir investavime, svarbiausia – pradėti kryptingai judėti pirmyn, net jei žingsniai nedideli. Ilgainiui tai gali tapti tvirtu pamatu finansiškai brandesnei visuomenei.
Per pastaruosius dešimtmečius mūsų šalis padarė reikšmingą pažangą: didėja finansinis raštingumas, gyventojai atranda investavimo galimybes, o technologijos leidžia tai daryti paprastai ir prieinamai. Mūsų atotrūkis nuo labiau patyrusių rinkų, tokių kaip Švedija, mažėja. Tačiau spartesniam progresui būtinas nuoseklumas – tiek iš valstybės, kuriant paskatų sistemą ir švietimo programas, tiek iš pačių gyventojų, kurių rankose yra sprendimų galia.
Investavimas neturėtų būti laikomas išskirtine veikla – jis turi tapti organiška mūsų finansinio gyvenimo dalimi. Kaip reguliariai rūpinamės sveikata ar planuojame laiką su artimaisiais, taip pat turėtume planuoti ir savo ilgalaikį finansinį saugumą. Nėra būtinybės kopijuoti kitų šalių modelius, Lietuva turi savitą trajektoriją. Tačiau galime pasisemti išminties iš brandžių rinkų ir tų, kurie jau pasiekė tai, kur dar tik einame. Viena ryškiausių pamokų – investavimo sėkmė dažniausiai kyla ne iš genialumo, o iš įpročio, drausmės ir kantrybės.
Didelį turtą sukaupę investuotojai (angl. high-net-worth individuals) paprastai turi labai racionalų santykį su investavimu: jie nuosekliai kaupia kapitalą, jį investuoja, reinvestuoja, vertina riziką ir mąsto ilguoju laikotarpiu. Ir nors jų portfeliai gali būti didesni ar sudėtingesni, jų pagrindiniai sprendimai – tokie patys kaip kiekvieno, kuris pradeda kaupti kapitalą šiandien. Kaip yra sakęs investuotojas ir milijardierius Charlis Mungeris: „Dideli pinigai uždirbami ne perkant ir parduodant, o laukiant“ (angl. The big money is not in the buying and selling, but in the waiting).
