Kauno technologijos universiteto (KTU) dekanas, politologas Ainius Lašas sunkiai suskaičiuoja, kiek metų yra ištikimas dviračiui – transporto priemonei, su juo keliaujančiai netgi iš miesto į miestą. Vilniuje gyvenantis, tačiau Kaune dirbantis A. Lašas prieš pandemiją kasryt į darbą vykdavo dviratį derindamas su kelione traukiniu ir sako, kad blogo oro minti dviratį nėra, net ir Lietuvoje.
Savo tvaraus judėjimo patirtimi jis dalijosi SEB banko renginyje „Žalia šviesa. Kelionė tvarumo link“.
Darbą pradeda traukinyje
Pasak A. Lašo, važinėti automobiliu jis paprasčiausiai nemėgsta – vargina didelis automobilių srautas, spūstys ir jose gaištamas laikas. Kelionė dviračiu – visai kitokia. „Aš visada žinau, kiek man laiko užtruks nuvažiuoti iš taško A į tašką B, ko tikrai nepavyktų keliaujant automobiliu“, – sako jis.
Vykstant iš Vilniaus į Kauną ir atgal, kone didžiausias A. Lašo įvardijamas pliusas – galimybė dirbti traukinyje. „Skaičiuoju, kad kasdien minu apie 40 minučių per dieną – tiek užtrunku nuo namų iki Vilniaus geležinkelio stoties, o atvykęs į Kauną – iš jo geležinkelio stoties iki universiteto ir atgal. Visą kitą kelionės laiką traukinyje aš išnaudoju darbui, taigi nedarbingo laiko kasdien keliaudamas turiu apie 40 minučių, bet jis naudingas ir malonus, nes mėgstu važinėti dviračiu, man tai įprotis“, – teigia dekanas, savo pavyzdžiu jau spėjęs užkrėsti ir kolegas – pastebėjo, kad fakultete padaugėjo besinaudojančių dviračiu. „Mato, kad dekanas per lietų atvažiavo ir nieko jam neatsitiko, tai turbūt ir paskatina, o gyvenant Kaune dar patogiau į darbą atminti“, – tikina jis.
Tiesa, A. Lašas neslepia, kad Lietuvoje dviračių infrastruktūra dar nėra gerai išvystyta. „Infrastruktūra gerėja, tačiau problema yra jos sujungimas – dabar turime daug padrikų takų, tačiau tik tada, kai jie susijungs į vientisą tinklą, galėsime kalbėti apie puikią infrastruktūrą“, – vertina pašnekovas.
Nepaisydamas to, A. Lašas dviračio neišsižada net ir šaltuoju sezonu – sako, kad Lietuvoje važinėti dviračiu mažiau palankūs yra tik du mėnesiai, kuomet yra sniego, pusto ir ne visada nuvalomi keliai. „Be abejo, svarbi tinkama apranga, kad dviratis būtų techniškai tvarkingas, reikia vairuoti atsargiai, bet iš esmės – tiesiog pasikeiti žiemines padangas ir važiuoji“, – sako KTU dekanas.
Įprotis gimė gyvenant užsienyje
Pašnekovas pripažįsta, kad įprotis visur keliauti dviračiu susiformavo gyvenant užsienyje. A. Lašui teko gyventi ir dirbti Sietle (JAV), Tokijuje (Japonija), Oksforde ir Bate (Didžioji Britanija). „Pradėjau turbūt dėl to, kad dviračiu būdavo kur kas greičiau ir patogiau keliauti negu autobusu ar metro – pavyzdžiui, Tokijuje man būtų tekę kasdien vykstant į darbą keisti metro liniją, kas užtruktų tikrai ilgiau, negu tą patį atstumą nuvažiuoti dviračiu“, – prisimena jis.
Visgi didžiausią įtaką padarė ir ant dviračio sėsti paskatino Sietlas. „Sietlas šiuo požiūriu yra vienas progresyviausių miestų: jis suplanuotas taip, kad dviračiu būtų galima patogiai nuvažiuoti nuo bet kurio mikrorajono iki centro, visi viešieji autobusai turi dviračių laikiklius“, – pasakoja A. Lašas.
Sietle politologas prisimena pirmąkart išgirdęs ir apie tvarumo idėjas. „Mes su žmona ten nuvykome 2000-aisiais, Lietuvoje tuo metu visi mes turėjome sodus, auginome sau daržoves ir vaisius, o Sietle kaip tik ir buvo bandoma įgyvendinti mažų darželių miestuose idėją. Mąstymas apie tvarumą planuojant miestą mums buvo nauja“, – teigia jis.
A. Lašas sako, kad, tada su žmona tiesiog pradėję galvoti apie tvarumą, šiandien stengiasi priimti sąmoningus sprendimus neperspausdami. „Jei ištisai galvosi, ką valgai, ką dėvi, tai gali ir neurozė išsivystyti. Aš nelinkęs į kraštutinumus, nes tai kelia daug streso ir man pačiam, ir kitiems. Dedu maždaug 80 proc. pastangų tose srityse, kur jaučiu, kad yra geras santykis mano pastangų ir to, ką gaunu atgal“, – savo požiūriu į tvarumą dalijasi politologas.
