Dujų, naftos ir energetikos sektorių ateitis: su kuo teks susitaikyti?

Europa šiemet susidūrė su milžiniškais energijos kainų šuoliais ir netikrumu dėl energetinių išteklių tiekimo. Dešimtmečius nematyta nežinomybė energetikos rinkoje veda prie ekstremalių kainų šuolių, kai elektros kaina pasiekė ir daugiau negu 200 Eur/MWh. Šie iššūkiai paskatino išskirtinį postūmį Europos Sąjungoje (ES): jeigu iki karo Ukrainoje daug dėmesio buvo skirta aplinkosaugai ir klimatui, dabar dominuoja energetinis saugumas. Ko galima tikėtis artimiausiu metu šiuose sektoriuose ir ką žada kelerių metų perspektyva?

Bandymas ištrūkti iš toksiškų santykių

Teoriškai tarp Rusijos ir Vakarų Europos turėjo susiklostyti visai tvirta santuoka iš išskaičiavimo: Europa gauna jai būtinų energetinių išteklių, Rusija – pinigų. Abipusė nauda turėtų skatinti tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą, kuris apimtų ne tik ekonominius ryšius, bet ir kultūrinius. Tik Rusija jau ne kartą buvo parodžiusi, kad jai bendradarbiavimo nereikia, jos santykiai grindžiami galios pozicija ir galiausiai – agresyviais kariniais veiksmais. 

Ši akivaizdi grėsmė, prasiveržusi neįtikėtino masto kariniais veiksmais, privertė atsitokėti ne tik Europą, bet ir dalį pasaulio. Europa labai aktyviai šiuo metu dirba, kad pabėgtų nuo rusiškų dujų ir naftos priklausomybės. JAV prezidentas Joe Bidenas jau paskelbė apie rekordinį JAV strateginių naftos atsargų panaudojimą – šešis mėnesius į perkaitusią pasaulinę rinką kasdien bus tiekiama po 1 mln. barelių JAV valstybės nuosavybėje esančios naftos. Tai turėtų bent šiek tiek nuslopinti infliacijos cunamį pasaulyje.

Yra ir papildomų rezervų. Naftos rinką kiek stabilizuoti galėtų Irano naftos eksporto pajėgumai. Jeigu pavyktų atkurti 2015 metų branduolinį susitarimą su Iranu, tai reiškia, kad nebebūtų taikomos sankcijos Irano naftos eksportui. Svarbi dalyvė naftos rinkoje yra ir Venesuela. Jau kalbama apie galimybę sušvelninti sankcijas jai, kad ši vienus didžiausių pasaulyje naftos išteklių turinti šalis galėtų juos eksportuoti. Skaičiuojama, kad Iranas ir Venesuela galėtų į rinką papildomai tiekti 2 mln. barelių naftos per dieną. 

Sumažinus priklausomybę būtų galima skelbti plataus masto sankcijas Rusijos ekonomikos sektoriams, iš kurių gautomis pajamomis finansuojama karinė agresija užsienyje. Šiai dienai Rusija yra savotiškas dramblys energetikos sektoriuje, per dieną eksportuojantis daugiau negu 12 mln. barelių naftos ir jos produktų. Kai Vakarai pradėjo skelbti Rusijos ekonomiką žabojančias sankcijas, natūraliai rinka reagavo kainų šuoliais. Jeigu pažvelgsime į 10 didžiausių kainų pokyčių žalios naftos kainose, 6 jų nutiko šių metų kovą. Tai puikiai demonstruoja Rusijos įtaką.

Didžioji problema – rusiškos dujos 

Dar svarbiau negu rusiškai naftai yra surasti pakaitalą rusiškoms gamtinėms dujoms, kadangi būtent jos yra svarbiausia energijos kainų dedamoji dalis. Itin brangios dujos elektros energijos kainą išaugino net penkiskart jos įprasto lygio – nuo istorinio 40 Eur/MWh vidurkio pakilta iki daugiau nei 200 Eur/MWh. Dabartinės kainos yra milžiniška našta tiek gamintojams, tiek ir vartotojams, kuri neabejotinai turės neigiamą įtaką visai Europos ekonomikai. Reikia įvertinti ir tai, kad nors mažėjant dujų kainai už elektrą taip pat mokėsime mažiau, tačiau artimiausius kelerius metus elektros kaina neturėtų nukristi mažiau nei 100 Eur/MWh, kadangi didelę dalį jos sudaro CO2 mokestis. Iš anglies gaminamai elektrai jis siekia daugiau nei 70 Eur/MWh, iš dujų – virš 30 Eur/MWh.

Europos problema – pastaraisiais metais mažėjantys ES išgaunamų gamtinių dujų kiekiai. Nuo 2019 metais vietinė pasiūla susitraukė net 23 proc., bet tokio didelio nuosmukio artimiausiu metu nebeturėtų būti. Visgi tai reiškia, kad Europa ir toliau bus labai priklausoma nuo importo, kuriam daugiau nei trečdalis iki šiol teko dujoms iš Rusijos. 

Mums pasisekė, kad praėjusi žiema buvo gana šilta, bet kartu ji šiek tiek ir užmigdė budrumą. Negalima atsipalaiduoti, nes atėjus šaltai žiemai dujų atsargos būtų jautresnis klausimas, atitinkamai ir dujų kaina šoktų į naujas aukštumas. Daugiau išteklių šildymui reikalaujančios atšiaurios žiemos paprastai kartu užklumpa visą šiaurės pusrutulį. Tai reiškia, kad eksportuojančios šalys – Rusija, JAV – tiektų mažiau dujų, o Azija siektų padidinti importo kiekį. Lauktų vėl kainų šuolis, juo labiau kad Rusija tą puikiai supranta ir neabejotinai stengsis, jog Europos gamtinių dujų saugyklos artėjant žiemai būtų kuo tuštesnės. 

Rusijos priklausomybė nuo Europos

Svarbu paminėti, kad, nors Rusija pristato save kaip turinčią visus kozirius žaidime su Vakarais dėl dujų, jai pačiai reikia mūsų rinkos. Be jos Rusijai trūktų galimybių realizuoti savo gamtinius išteklius. 

Pavyzdžiui, dabar Azijai ji gali tiekti tik 371 TWh dujų per metus, Turkijai – dar 466 TWh.   Pajėgumai eksportuoti dujas į Vakarų Europą siekia net 1775 TWh. Nors eksportą į Aziją bus stengiamasi padidinti pagal tokius projektus kaip „Sibiro jėga“, tai vis tiek nekompensuos Vakarų Europos rinkos praradimo.

Europos Komisija turi itin ambicingą planą ES energetiniam saugumui kurti – rusiškų dujų importą sumažinti net 80 procentų. Tą norima padaryti dar iki šių metų pabaigos, tad tikslui pasiekti beliko mažiau nei 9 mėnesiai. Per juos ketinama gamtinių dujų paklausą ES sumažinti 8 proc., iš dalies jas pakeičiant anglimi ir atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Taip pat – užtikrinti maksimalų vietinių gamtinių dujų tiekimą, ypač išnaudojant Groningeno dujų telkinį ir Norvegijos išteklius. 

Itin svarbus vaidmuo energetinio saugumo stiprinime teks ne iš Rusijos perkamoms suskystintoms dujoms (SGD). 2019 m. jos padengė 16 proc. Europai reikalingo dujų kiekio, o šiemet šis skaičius jau turėtų viršyti 30 procentų.

Susitaikykime: dujų kaina bus didesnė

Stebint didelį ryžtą kuo greičiau atsitraukti nuo Rusijos dujų, nereikėtų tikėtis kainų smukimo iki ankstesnio įprasto lygio, nors palaipsniui jos ir turėtų leistis. SEB analitikai prognozuoja, kad dar ir vasarą gamtinių dujų (o kartu – ir elektros) kaina išliks aukšta. Smukti jai artimiausiu metu nėra priežasčių, kadangi Europa dabar agresyviai pirks visas dujas, kurias tik gali gauti, ir kaina nebus prioritetas.

Tai netruks amžinai. SEB banko prognozėmis, dujų ateities sandorių kainos, kurios dabar siekia daugiau negu 100 Eur/MWh, metų pabaigoje ims mažėti, antrame kitų metų ketvirtyje nukris iki maždaug 60 Eur/MWh, o 2025 m. bus jau tik 1,5 karto didesnės negu įprastas 19,5 Eur/MWh vidurkis. Tiek ekonomika gali pakelti.

Esminė priežastis dujų ateities sandorių kainai smukti – pirkėjai tiesiog negalės ilgai tokių kainų mokėti. Trumpuoju laikotarpiu kainos gali išaugti, kiek tik nori, bet vidutiniu laikotarpiu jos vis tiek turi nusileisti iki tiek, kad prekę būtų galima įpirkti. 

Postūmis atsinaujinančiai energetikai

Pastaraisiais metais naftos, dujų, anglies kainos buvo gana žemos, nereikėjo dėl jų nerimauti stebint rinkoje esantį šių išteklių perviršį. Tuomet galėjome dėmesį skirti aplinkosaugai, nes nereikėjo rūpintis tiekimo garantijomis. Prasidėjus energetikos krizei, dėmesys aplinkosaugai kažkiek pasitraukė į antrą planą, kadangi esminiu Vakarų tikslu tapo reikalingų išteklių užsitikrinimas ir importo iš Rusijos atsisakymas. 

Ieškant alternatyvų, atsigręžta ne tik į pasaulinę naftos ir dujų rinką, bet ir atsinaujinančius išteklius. Biodegalai nebūtinai gelbės situaciją, kadangi jų gamintojai susidurs su kitais iššūkiais. Rusija ir Ukraina – vieni didžiausių grūdinių kultūrų eksportuotojų pasaulyje, tad karas gali sukelti rimtų problemų pasauliniame žemės ūkio sektoriuje. Dėl to vietoj kukurūzų, sojų pupelių ar grūdų biodegalų gamintojams gali tekti kliautis mediena, komunalinėmis atliekomis, toliau ieškoti efektyvių būdų juos gauti iš plastiko atliekų. 

Visgi į situaciją ir planetos ateitį reikia žvelgti plačiau ir labiau iš ilgalaikės perspektyvos. Taip, trumpuoju laikotarpiu sudeginsime daugiau anglies, gali stabtelti biodegalų rinka, bet kartu šis laikotarpis bus milžiniškas postūmis energetikos perėjimui prie atsinaujinančių išteklių – vėjo, vandens, o ypač saulės. Galima prognozuoti galingą saulės elektrinių, vėjo jėgainių statybos bumą, dar intensyvesnį automobilių gamintojų ir pirkėjų perėjimą prie elektra varomų mašinų.

Tad ir ekonominės, ir geopolitinės priežastys diktuoja, kad ilgainiui pasauliniame energijos sektoriuje turėtų įsigalėti atsinaujinantys šaltiniai, o dujoms ir naftai jame liks vis mažiau erdvės plėstis, ypač – rusiškoms.

Komentaro autorius – Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius