Eglė Dovbyšienė. Ne tonomis, o eurais: kodėl didesnis derlius negarantuoja didesnių pajamų

Žemės ūkiui tinka tas pats principas, kaip ir verslui – daugiau produkcijos ne visuomet virsta geresniais finansiniais rezultatais. Nors pernai ariamosios žemės plotas Lietuvoje išsiplėtė iki 2,313 mln., o derlius siekė 7,5 mln. tonų, tačiau ne visi ūkininkai galėjo jaustis patenkinti ir ramūs. Paaiškėjo, jog galima džiaugtis tonomis, bet nusivilti eurų suma, tenkančia vienam hektarui. Kodėl?

Lietuvos ūkininkai konkuruoja su Argentinos

Priežastis paprasta – esame globalios rinkos dalis. Pastaraisiais metais rinkose vyrauja didelė grūdų pasiūla, pranokstanti suvartojimo apimtis. Pasaulyje pernai suvartota apie 820 mln. tonų kviečių, kai prikulta – apie 828 mln. tonų.  Be to, kainas dar gali paspausti gausūs derliai Australijoje ar Argentinoje. 

Patyrę ūkininkai jau žino, ką reiškia pasaulinių naftos ir dujų kainų šuoliai ir dideli svyravimai – aukštyn pajuda trąšų ir augalų apsaugos produktų kainos. Apibendrinant, Lietuvos ūkininkai dalyvauja globaliame versle – dalis jų veiklos sąnaudų priklauso nuo makroekonomikos tendencijų. 

Finansų srautų analizė – tarsi ūkio pulsas

Todėl vien gerai užauginti nebeužtenka. Sėkmingiausi ūkiai jau seniai vadovaujasi tokiais pačiais principais, kaip ir verslas: nuolat seka pinigų srautus ir analizuoja, kaip pasiskirsto išlaidos, modeliuoja, kur gali atsirasti trumpalaikė įtampa, galiausiai – apsibrėžia, kokie sprendimai leis ne tik išgyventi sezoną, bet ir ramiau pasitikti kitą.

Paprastai ūkiuose pajamos dažnai įplaukia vienu ar keliais etapais, o išlaidos išsidėsto per visus metus – tarsi lašėtų nuolat. Jeigu po pagrindinių įplaukų pinigai nepaskirstomi tikslingai, tai metų viduryje gali sudygti nerimo daigai: derlius buvo, apyvarta buvo, o apyvartinių lėšų – trūksta. 

Išvengti likvidumo įtampos metų viduryje padeda finansinė disciplina: būtinos veiklai, investicinės ir rezervinės – taip galima paskirstyti gautas pajamas. Vaizdžiai tariant, jeigu už derlių gautus pinigus padalytume į tris dėžutes, pirmoje atsidurtų lėšos metinėms sąnaudoms, mokesčiams, nuomai, atlyginimams, paskolų įmokoms. Antra dėžutė – tai, kas kuria našumą ateityje: technika, skaitmeniniai sprendimai ir įgūdžiai, modernizacija. Trečioje dėžutėje tegul kaupiasi rezervas netikėtumams, kurių žemės ūkyje visada bus daugiau negu norėtųsi.

Disciplina ypač svarbi prisiminus, kokie kontrastingi buvo pastarieji metai. 2022-aisiais EBITDA šoktelėjo gerokai aukščiau kelerių metų vidurkio ir pelningumas džiugino daugumą ūkininkų. Tačiau po panašių pakylėjimų dažnai ateina atoslūgiai: 2023 ir 2024 metais rodikliai buvo pastebimai žemesni negu daugiametis vidurkis. Taigi, jei po gerų metų nėra sukauptas gausesnis rezervas, vėliau tenka spręsti problemas brangiausiu būdu – skubant, spaudžiant terminams. 

Ar kokybė atsiperka?

Pilnus aruodus ir tonas grūdų juose paprasta pamatyti, išmatuoti jų kokybę – taip pat. Kur kas sudėtingiau laiku įvertinti kainą, už kurią grūdus įmanoma parduoti. 

Pažymėtina, kad dėl aukštų trąšų kainų nemažai ūkių įjungė taupymo režimą. Trąšų naudojimas Lietuvos javų laukuose 2022–2024 m. sumažėjo apie 30 procentų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip logiškas sprendimas. Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus – trąšų stygius lėmė prastesnę produkcijos kokybę ir mažesnę kainą.

Sumažėję grūdų baltymingumo rodikliai – ne tik laboratorinis skirtumas. Lietuvišką produkciją tai nukreipia į kitą rinką, pas kitą pirkėją, už kitą kainą. Žemesnės kokybės grūdai tiesiogiai konkuruoja su gausia pasiūla iš Rusijos, Ukrainos, Rumunijos. 

Užtat aukštesnio baltymingumo grūdai susiduria su mažesne konkurencija ir dažniau gauna geresnę kainą. Antai vasaros pabaigos ir rudens pradžios kainų skirtumas tarp 1 ir 3 klasės kviečių siekė maždaug 15–25 eurų už toną, o tarp ekstra klasės ir 3 klasės – apie 40 eurų už toną. Hektarui šie skirtumai reiškia 125–150 eurų pajamų. Vaizdžiai kalbant, kartais pelną lemia ne viena kita pilna puspriekabė, o keli baltymingumo procento punktai.

„Kiek kainuoja trąšos?“ yra svarbus klausimas. Tačiau dar svarbesni yra „kiek pajamų ūkiui nubrauks per mažas trąšų naudojimas? O kiek kaštus padidins per didelis tręšimas?“

Finansiniai tiltai – kad kelionė tęstųsi sklandžiai

Dar vienas svarbus klausimas yra apie finansinius tiltus. Patirtis rodo, kad jais verta pasirūpinti iš anksto. Kredito linija ar trumpalaikė apyvartinio kapitalo paskola yra ne silpnumo ženklas, o normali praktika. Kai verslininkas (ar ūkininkas) žino, kad pajamos ateis, bet jos vėluos kelias savaites ar mėnesius, lankstūs finansavimo sprendimai leidžia laiku atsiskaityti su tiekėjais, neprarasti nuolaidų, išvengti delspinigių ir įtampos.

Tiekėjo pasiūlytas atidėjimas neretai skamba patogiai: pasiimate dabar, sumokate vėliau, dokumentų mažiau, sprendimas greitas. Vis dėlto šia sistema tiekėjas finansuoja ūkininką – skolinimosi kaina įskaičiuojama į produkto maržą. Gali paaiškėti, kad toks patogumas kainuoja daugiau negu aiškiai suplanuota paskola ar kredito linija. Ūkiui verta ne tik žiūrėti, ar gauna prekę, bet ir kiek kainuoja visas sprendimas metų pabaigoje. Kredito linija apyvartiniam finansavimui būtų saugesnė, lankstesnė ir pigesnė alternatyva, leidžianti operatyviai reaguoti, pastebi SEB banko analitikai. Tokias linijas galima pasirašyti ir ilgesniems laikotarpiams (pvz., porai metų).

Ilgalaikė strategija veikia ne tik versle

SEB analitikai pastebi, kad žemės ūkiui tenkanti ekonomikos pyrago dalis vis mažėja. Kita vertus, sektoriaus dalis susitraukė ne todėl, kad žemės ūkis tapo nesvarbus, o dėl to, kad kiti sektoriai vertę augina greičiau. Be to, ūkių skaičius mažėja, konsolidacija tęsiasi, o ūkininkų amžiaus struktūra spaudžia ieškoti naujos kartos sprendimų. 

Kita vertus, žemės ūkio svarba auga. Stiprinant ekonomikos ir visuomenės atsparumą, maisto saugumas yra kritiškai svarbus – tiek Baltijos valstybių regionui, tiek visai ES. 

Konkurencingumas – ilgalaikis iššūkis tiek žemės ūkiui, tiek visai ES ekonomikai. Sprendimai, kaip didinti pridėtinę vertę ir našumą, yra atsakymai į išlikimo klausimą. 

Būtent dėl to didieji agrosektoriaus verslai kuria, pavyzdžiui, grūdų perdirbimo gamyklų ar makaronų fabrikų projektus. Tad ir ūkininkams vienas svarbiausių klausimų yra ne „ką auginsiu kitą sezoną?“, o strateginis – „kurioje vertės grandinės vietoje noriu būti po penkerių ar dešimties metų?“. 

Baltijos šalys vis dar išlieka tarp žemesnės pridėtinės vertės žemės ūkio modelių. Vaisių, daržovių ūkiai daugumai Lietuvos žemdirbių skamba kaip avantiūra, nors realių sėkmės pavyzdžių – ne vienas.  Palyginti su 2024 m., pernai sertifikuotas ekologiškai dirbamos žemės plotas Lietuvoje išaugo 13,4 proc. – iki daugiau kaip 291 tūkst. hektarų.

Dėmesys biologinei įvairovei ir dirvožemio puoselėjimui – atsakomybė, kurios žemės ūkio sektorius vis dar mokosi. Išmokti reikės, nes Europos žaliojo kurso, „Farm to Fork“ ir BŽŪP kryptys jau aiškios: iki 2030 m. siekiama apie 10 proc. ploto skirti biologinės įvairovės atkūrimui, 50 proc. mažinti pesticidų naudojimą, 20 proc. mažinti trąšų naudojimą, o bent 25 proc. žemės ūkio naudmenų valdyti pagal ekologinio ūkininkavimo principus. Šie ribojimai – ne vien reguliavimo našta. Visa tai – kelias į didesnę vertę, mažesnę tiesioginę kainų konkurenciją ir stipresnę poziciją rinkoje.