Į aukštąją mokyklą – ne diplomo, o išmokti mokytis

Aukštojo mokslo diplomo siekiantys studentai tam turi įvairių paskatų. Deja, vis dar dažni atvejai, kai mokomasi iš reikalo: neva tie dveji, treji ar ketveri metai užtikrins darbo vietą ir gerą atlyginimą visą likusį gyvenimą. Tokių garantijų nesuteikia joks diplomas, o ir darbdaviai neturi lūkesčių, kad aukštosios mokyklos į gyvenimą išleis visiems gyvenimo atvejams pasiruošusius specialistus. Tačiau vieną dalyką diplomas turėtų užtikrinti – jį turinčiojo gebėjimą nuolat mokytis ir keistis. 

Lietuvos – nedidelės, gamtinių išteklių neturinčios valstybės – didžiausias turtas yra protai ir talentai. Šios krypties bent kiekybės požiūriu mums puikiai pavyksta laikytis: aukšto lygio išsilavinimą turi kone kas antras darbingo amžiaus gyventojas, o neišsilavinusių žmonių dalis tesiekia 5,4 proc. ir yra mažiausia Europoje. 

Tačiau jaunosios kartos požiūris keičiasi. Neseniai dalyvavau diskusijoje, kurios metu mokytoja pasiguodė, kad vis mažiau mokinių nori stoti į aukštąsias mokyklas, nes nemato jokios naudos. Juk ir baigus vidurinę mokyklą galima susirasti gerai mokamą darbą, o pajutus pinigų skonį į universitetą jau sunku prikviesti. 

Įgūdis, kurio reikės visą likusį gyvenimą

Profesijų kaita spartėja, ir tai, kas leidžia nemažai uždirbti šiandien, nebūtinai bus naudinga po penkerių ar dešimties metų. Technologijų pažanga, robotizacija ir skaitmeniniai sprendimai padeda atsisakyti vis daugiau rankiniu būdu atliekamų darbų, automatizuoti procesus, todėl šiuos darbus dirbantiems žmonėms tenka persikvalifikuoti arba ieškoti galimybių kitose srityse.

Čia išryškėja aukštosios mokyklos vaidmuo. Kitaip negu vidurinė ar profesinė mokykla, kurią baigęs jaunuolis gali imtis vienokio ar kitokio amato, aukštoji mokykla turėtų išmokyti mokytis, nes, norint siekti karjeros, augti ir tobulėti, tai teks daryti visą gyvenimą. 

Nesvarbu, kada įstojote į aukštąją mokyklą – iškart baigus mokyklą, po metų pertraukos ar dešimtmečio darbo rinkoje tai, kad siekėte diplomo, rodo jūsų ryžtą, norą ir gebėjimą mokytis. Būtent to tikėsis darbdavys, samdantis jus dirbti protinį darbą. 

Studijų kryptis ir įgytas išsilavinimas nebūtinai reiškia, kad visada tik tokį darbą ir dirbsite. Darbo pobūdis greičiausiai keisis ne vieną kartą. Kai kurių mąstytojų nuomone, šiuo metu profesijos pakraipą normalu keisti kas dešimtmetį arba keturis–penkis kartus per savo karjerą. 

Būti paklausiems kintančiame pasaulyje

Naujų specialistų poreikis gali atsirasti ir staiga, netikėtai. Su tuo teko susidurti šįmet: Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, ypač paklausūs tapo sankcijų specialistai, kurių rinkoje tiesiog nebuvo. Šių žmonių reikėjo iš karto, todėl bankai buvo priversti skubiai juos parengti. Darbuotojų rodomas lankstumas ir įgyta patirtis skubiai persiorientuoti sugebėjusiems darbuotojams dar ilgai duos naudos.

Kitas pavyzdys – SEB banke rengiame įvairios kompetencijos specialistus, kokių aukštosios mokyklos arba paprasčiausiai neugdo, arba dar nespėjo parengti. Dėl to turime savo kompetencijų centrą, kuriame ugdome klientų patirties gerinimo, klientų pažinimo, pinigų plovimo prevencijos, kibernetinio saugumo ir kitų sričių specialistus.

Svarbu nesustoti

Studijų kryptį dažniausiai tenka rinktis vos baigus mokyklą, neturint gyvenimiškos patirties. Taigi gali būti sunku įvertinti, kokia profesija išties patiks, o naujas, menkai žinomas specialybes rinktis dar labiau nedrąsu. Todėl neretai jaunuoliai pabaigia vienos srities mokslus, o paskui per darbo patirtį bando atrasti tai, kas įdomu ir teikia prasmės. 

Noras augti, imlumas naujovėms, kūrybiškumas, iniciatyvumas – šios savybės darbuotoją iškelia aukščiau negu bet koks diplomas. Aukštoji mokykla negali būti galutinis tikslas, ji – tik pirmas žingsnis. 

Pasauliui taip greit keičiantis, mokytis ne tik galima, bet ir reikia visą gyvenimą. Daugelis sėkmingų specialistų tai daro ir nuolat išeina iš savo komforto zonos ribų.

Komentaro autorė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė, SEB banko vadovė