Kaip tvari plėtra pakeis Lietuvos žemės ūkį?

Nors žemės ūkio bendrosios produkcijos sukuriama vis daugiau, šio sektoriaus reikšmė pastebimai mažėja. Per pastaruosius dvidešimt metų žemės ūkio sukuriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis susitraukė daugiau negu perpus – nuo 7 iki 2,8 procento. 

Lietuvoje sukuriama žemės ūkio produkcija, nekeičiant pačios specializacijos ir produktų sudėties, turi palyginti ribotas didėjimo galimybes, nes dirbamos žemės plotai nebegali smarkiai didėti, taip pat yra auginamų kultūrų derlingumo ribos – iš vieno hektaro sudėtinga užauginti gerokai daugiau kviečių ar rapsų. Kadangi kiti ekonomikos sektoriai, ypač eksportuojantys, neturi tokių ribų, žemės ūkio santykinis svoris mažėja. Siekiant produkcijos didėjimo ilguoju laikotarpiu, būtina didinti sukuriamą pridėtinę vertę ir plėsti kitų produktų, kultūrų gamybą, kad produkcijos apimtis taip nepriklausytų nuo dirbamos žemės plotų. Būtina didinti daržovių, vaisių, grybų auginimą, šiltnamių ūkį, gyvulininkystę, vietinės produkcijos perdirbimą eksportuojant kuo didesnės vertės produktus, o ne pirmines žaliavas.

Iššūkių Lietuvos ūkininkams kelia ne tik orai, globalizacija ir tarptautinė konkurencija, bet ir nūdienos aplinkybių dažnai neatitinkantis veiklos modelis ar žaliavų ir produkcijos kainų svyravimai rinkose. Pasaulio, ypač Europos, ryžtas kovoti su klimato kaita taip pat gali turėti didelę įtaką ūkininkų veiklai ir konkurencingumui. Ką žaliasis kursas reiškia šalies žemės ūkio sektoriui ir kaip pastarasis privalės keistis, kad liktų konkurencinga Lietuvos ekonomikos dalis?

Laukia milžiniškos investicijos

Skaičiuojama, kad šiuo metu žemės ūkis atsakingas už maždaug 15 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų Europos Sąjungoje. Norėdama įveikti grėsmę, kurią kelia klimato šilimas, Europa ėmėsi žaliojo kurso – priemonių, kuriomis siekiama iki šio amžiaus vidurio pereiti prie klimatui poveikio nedarančios ekonomikos.

Per artimiausius kelerius metus Europos Sąjunga ketina parengti ir pradės įgyvendinti bendrąją žemės ūkio politiką, kuri bus sutelkta į tvarią plėtrą ir socialinių, aplinkos apsaugos bei ekonominių tikslų siekį. Kokie tvarumo reikalavimai bus keliami žemės ūkiui, kol kas tebėra neaišku: šis sektorius vis dar neįtrauktas į Europos Sąjungai taikomą aplinkos atžvilgiu tvarios veiklos klasifikavimo sistemą – taksonomiją, tikimasi, kad tai įvyks antroje šių metų pusėje. 

Vis dėlto tvirtai galime konstatuoti du dalykus. Pirma, žemės ūkis privalės keistis, modernėti ir pereiti prie tvarios veiklos. Antra, šis pokytis bus skatinamas ne tik teisinėmis, bet ir finansinėmis priemonėmis. Bendrajai žemės ūkio politikai 2023–2027 metais finansuoti Europos Bendrija ketina skirti 395 mlrd. eurų, iš kurių 11 milijardų turėtų tekti Baltijos šalims. Tai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkiui turėtų suteikti puikias paskatas tobulėti, augti ir keistis.

Didesnių ir našesnių žemės ūkio įmonių link

Pokyčiai turėtų vykti keliomis kryptimis. Pirmiausia, Europos Sąjungos žaliasis kursas skatina pereiti nuo tradicinių žemės ūkio metodų prie pažangesnės, našesnės ir mažiau taršios veiklos. Turint omenyje, kad Baltijos šalių, ypač Lietuvos, žemės ūkyje vis dar vyrauja maži ūkiai, paprastai valdomi ir prižiūrimi vyresnio amžiaus žmonių, tikėtina, kad naujovės sektoriuje kurį laiką sunkiai skinsis kelią, neretai netgi patirdamos pasipriešinimą.

Be to, mažesniems ūkiams kur kas sudėtingiau pritraukti investicijų į pažangias technologijas, reikalingas tvariai veiklai užtikrinti. Todėl artimiausiais metais turėtume matyti tolesnę Lietuvos žemės ūkio konsolidaciją. Ją iš dalies skatins ir kartų kaita: paveldėtojai dažnai nutaria nesekti tėvų pėdomis ir trauktis iš žemės ūkio veiklos, ūkius parduoti, o tai taip pat sudarys prielaidas didesnėms žemės ūkio bendrovėms telkti dirbamos žemės plotus.

Tikėtina, kad toks telkimasis ir sektoriuje veikiančių įmonių stambėjimas sudarys prielaidas keistis ir žemės ūkio gamybos struktūrai. Lietuva ir Baltijos šalims Europoje būdingas itin didelis dėmesys augalininkystei: javai sudaro apie 49 proc. Lietuvos žemės ūkio produkcijos, ir šis rodiklis gerokai pranoksta Europos Sąjungos vidurkį – 16 procentų. Vis dėlto javų auginimas paprastai sukuria mažesnę pridėtinę vertę negu kitos žemės ūkio šakos, tokios kaip gyvulininkystė. 

Todėl, atsižvelgdami į tarptautinės konkurencijos keliamus iššūkius, tokius kaip gerokai pigesni javai iš Rytų Europos šalių, ir pasinaudodami Europos Sąjungos parama, dalis ūkių pereis prie pelningesnės veiklos, galbūt  net ir naujoviškų, alternatyvių maisto šaltinių auginimo taikydami pažangias technologijas, juolab kad gyvulininkystei būdingos itin didelės šiltnamio efektą sukuriančių dujų emisijos. 

Greičiausiai stebėsime ir tolesnę kooperatyvų plėtrą bei žemės ūkio bendrovių, norinčių gaminti maisto produktus, skirtus galutiniams vartotojams, integraciją. Taip žalieji Europos pokyčiai ir kartų kaita sudarys prielaidas konkurencingesniam, didesnę pridėtinę vertę kuriančiam žemės ūkiui Lietuvoje formuotis.

Tikimasi daugiau skaidrumo

Smulkiuosius ūkius ir ūkininkus pamažu keičiant didesnėms bendrovėms, sektoriuje atsiras daugiau skaidrumo. Šiuo metu, kol žemės ūkyje dominuoja privatūs asmenys, iš kurių nereikalaujama skelbti finansinės veiklos ataskaitų, sudėtinga įvertinti finansinę sektoriaus raidą. Be to, daugeliui rinkos dalyvių šiuo metu nėra privalomas išorės auditas. 

Dėl šių priežasčių dažnai trūksta objektyvių duomenų apie ūkininkų ir ūkių veiklos finansinius rezultatus. Savo ruožtu tai lemia didesnę skolinimo riziką, taigi ir mažesnį ūkių patrauklumą finansų įstaigoms ir investuotojams. Prognozuojame, kad tvarios plėtros paskatinti pokyčiai žemės ūkyje didins jame veikiančių įmonių atskaitomybę, o tai padės į sektorių pritraukti ne tik Europos Sąjungos, bet ir privataus kapitalo lėšų ir investicijų. Pastarosios padės toliau modernizuoti žemės ūkį, didinti jo efektyvumą ir konkurencingumą.

Lietuvai būdingos gilios žemės ūkio tradicijos, taip pat žemės, tinkamos daugeliui ūkio veiklų ir įvairioms maistinėms kultūroms auginti. Vis dėlto sektoriaus raida ir perėjimas nuo nedidelių ūkių prie didesnių bendrovių tebevyksta gana lėtai. Europos siekis kurti klimatui neutralią ekonomiką skatins žemės ūkio pokyčius. Tai ilgainiui turės teigiamą įtaką ir sektoriui, ir Lietuvos ekonomikai. Kad taip ir įvyktų, valstybei nepaprastai svarbu turėti aiškią ilgalaikės žemės ūkio raidos strategiją ir skirti Europos Sąjungos bei šalies išteklius šiai strategijai įgyvendinti. 

Suprantama, sektoriaus pokyčiams įgyvendinti būtinos lėšos bus pritraukiamos ir iš kitų šaltinių: kaip investicijos, paskolos, leidžiant vertybinius popierius. Kaip ir iki šiol, SEB bankas tvirtai pasiryžęs būti ne tik Lietuvos žemės ūkio tvarios raidos stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis bei partneris.

Komentaro autorė Eglė Dovbyšienė, SEB banko valdybos narė, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorė