Modestas Kieras. Lietuvos žemės ūkio galimybė – daugiau vertės iš to, ką užauginame

Modestas Kieras, SEB banko verslo klientų paslaugų departamento vadovas

Rugsėjį laukai ištuštėja, o ūkininkai skaičiuoja sezono rezultatus. Kaip ir kasmet, netrūko iššūkių: ūkių sąnaudos didėjo, produkcijos kainos svyravo, o derliaus prognozes apsunkino nenuspėjamos klimato sąlygos. Tokiomis aplinkybėmis tampa akivaizdu, kad nei didesnės išmokos, nei dirbamos žemės ploto didinimas esminių sektoriaus problemų neišspręs. Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvos ūkių konkurencingumą lems gebėjimas efektyviau panaudoti turimus išteklius, diversifikuoti veiklą ir iš to paties hektaro sukurti daugiau vertės.

Lietuvos žemės ūkyje iš hektaro sukuriama pridėtinė vertė reikšmingai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos valstybių. Preliminariais „Eurostat“ duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje vienam dirbamosios žemės hektarui tenkanti pridėtinė vertė buvo maždaug tris kartus mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį: ES ji siekė apie 1 500 Eur/ha, o Lietuvoje – apie 500 Eur/ha.

Ryškus pridėtinės vertės atotrūkis matomas lyginant su kaimynine Lenkija. Praėjusiais metais Lenkijoje vienam dirbamosios žemės hektarui tenkanti pridėtinė vertė siekė apie 1 450 Eur/ha. Tuo metu vertinant pastarųjų trijų metų rezultatus, Lenkijoje sukuriama pridėtinė vertė  siekė apie 1 200 Eur/ha, kuri buvo maždaug 2,5 karto didesnė nei Lietuvoje.

Lenkijoje ūkininkai susiduria su daugeliu panašių iššūkių, tačiau pridėtinės vertės iš hektaro sukuria daugiau, nes gamyba labiau diversifikuota ir daugiau vertės kuriama gyvulininkystės bei vaisių, daržovių sektoriuose. Svarbu, kas auginama, kaip efektyviai naudojami ištekliai, kokios technologijos taikomos ir, ypač, kokia dalis užaugintos žaliavos vėliau perdirbama į didesnės vertės produktus.

Diversifikavus veiklą – 30 proc. daugiau pelno

Viena iš Lietuvos žemės ūkio struktūrinių ypatybių – didelė priklausomybė nuo javų auginimo. Todėl vienas iš būdų didinti iš hektaro gaunamą vertę galėtų būti didesnė veiklos diversifikacija, daugiau dėmesio skiriant negrūdinėms ūkio šakoms. Be to, tai padėtų didinti ir atsparumą klimato negandoms bei geopolitiniams svyravimams. 

Tokios krypties potencialą rodo ir Lenkijos pavyzdys. Praėjusiais metais šios šalies žemės ūkio pridėtinės vertės augimą reikšmingai palaikė vaisių, daržovių, paukštienos galutinių produktų gamyba. Kitaip tariant, daugiau uždirbama ne vien didinant pirminės produkcijos kiekį, bet ir plečiant veiklas, kurios leidžia iš tos pačios žaliavos sukurti didesnę ekonominę vertę.

SEB banko duomenimis, veiklą diversifikuojantys ir, pavyzdžiui, augalininkystę su gyvulininkyste derinantys ūkiai ilguoju laikotarpiu vidutiniškai generuoja apie 30 proc. didesnį pelną nei specializuoti augalininkystės ūkiai. Platesnė veiklos struktūra taip pat gali stabilizuoti pajamas, nes mažina priklausomybę nuo vienos žaliavos kainų svyravimų.

Eksportuojame žaliavą, o ne produktą

Viena pagrindinių neišnaudotų Lietuvos žemės ūkio sektoriaus galimybių – perdirbimas. Didelę dalį šalyje užaugintos produkcijos vis dar eksportuojame neperdirbtą, todėl kartu su žaliava į užsienį iškeliauja ir galimybė uždirbti iš kitų vertės grandinės etapų. Tuo pat metu sektorius tampa itin jautrus pasaulinių žaliavų kainų svyravimams.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, per pastaruosius penkerius metus buvo eksportuojama kiek daugiau nei 80 proc. Lietuvoje užaugintų kviečių. Rapsų eksporto dalis tuo pat metu siekė apie 65 proc. Jei ūkiai didesnę šios produkcijos dalį Lietuvoje paverstų ingredientais, maisto produktais, pašarų komponentais ar kitais didesnės vertės gaminiais, padidintų veiklos pelningumą. Be to, daugiau ekonominės naudos liktų šalies viduje.

Tiesa, šiemet rinkoje jau matyti teigiamų pokyčių. Atidaryta didelė rapsų perdirbimo gamykla turėtų gerokai padidinti Lietuvoje perdirbamų rapsų dalį, todėl eksportuojamos žaliavos dalis ateityje galėtų sumažėti iki 45–55 proc. 

Lietuviškas pienas jau dalyvauja gerokai ilgesnėje vertės kūrimo grandinėje – nuo ūkio iki galutinio produkto Lietuvos ar užsienio parduotuvės lentynoje. 2025 m. net 97 proc. Lietuvoje supirkto žalio pieno buvo perdirbta šalies viduje, todėl žaliavos eksportas šiame sektoriuje nėra reikšmingas. Galutinių pieno vartojimo produktų dalis galėtų būti ir toliau didinama, nes eksportuojame nemažai tarpinių gamybos produktų.

Panašią logiką didesniu mastu pritaikius grūdų, mėsos, daržovių ir kituose sektoriuose, Lietuvoje liktų didesnė galutinio produkto vertės dalis, o atotrūkis nuo kitų ES šalių galėtų mažėti.

Sąnaudos didėja greičiau nei produkcijos kainos

Poreikį ūkiams keisti veiklos modelius stiprina ir augančios veiklos sąnaudos. Nuo 2020 iki 2025 m. pagrindinės žemės ūkio sąnaudos Europos Sąjungoje, „Eurostat“ duomenimis, vidutiniškai padidėjo apie 30 proc. Tuo pat metu dalies augalininkystės produkcijos, ypač grūdų, kainos neaugo tokiu tempu. Pavyzdžiui,  kviečių kainos nuo 2020 m. iki 2025 m. didėjo tik apie 15 proc., o rapsų – tiek pat kiek ir sąnaudos, apie 30 proc. 

Veiklos modelis, orientuotas tik į grūdines kultūras, tampa netvarus: daugiau užaugindami jie nebūtinai uždirba daugiau. Todėl siekiant užtikrinti pakankamus lėšų srautus investicijoms, paskoloms aptarnauti, svarbu padidinti gamybą aukštesnės pridėtinės vertės segmentuose.

Efektyvumą ūkininkams padėtų didinti ir technologiniai sprendimai – dirvožemio tyrimai, duomenų analizė, tiksliosios žemdirbystės sistemos, melžimo robotai ar gyvulių būklės stebėsena. Technologijos automatizuoja dalį procesų ir sumažina darbo užmokesčio sąnaudas. Be to, remdamiesi patikimais duomenimis ūkininkai gali tiksliau naudoti trąšas, pašarus ir kitus išteklius.

Didžiausia galimybė – daugiau vertės iš to, ką jau užauginame

Jei technologijos leidžia gaminti efektyviau ir sumažinti sąnaudas, tai perdirbimas suteikia galimybę daugiau uždirbti iš tos pačios žaliavos. Būtent šių dviejų krypčių derinys gali padėti Lietuvos ūkiams didinti konkurencingumą.

Grūdus, pieną, mėsą ar daržoves paverčiant ne vien eksporto žaliava, bet ir ingredientais, funkciniais maisto produktais, pašarų priedais ar stipriais regioniniais prekių ženklais, didesnė galutinio produkto vertės dalis liktų Lietuvoje. Pieno sektorius jau rodo, kaip gali veikti ilgesnė vietinė vertės grandinė. Dabar svarbu panašias galimybes išnaudoti ir kituose sektoriuose, kuriuose vis dar dominuoja prekyba žaliavomis arba išlaikoma didelė koncentracija į grūdines kultūras.