Sigita Strockytė-Varnė. Investavimu domisi ketvirtadalis Lietuvos vaikų: įpročius perima iš tėvų

Komentaro autorė Sigita Strockytė-Varnė, SEB banko asmeninių finansų ekspertė

Žmogaus santykis su pinigais formuojasi dar ankstyvoje vaikystėje. Vaikai stebi, ką ir už kiek perka jų tėvai, klausosi, kaip suaugusieji kalba apie savo uždarbį, santaupas ir išlaidas. Nuo šeimoje matomo pavyzdžio priklauso ir tai, kaip užaugę vaikai geba valdyti savo pinigus. Todėl neseniai atliktas tyrimas atskleidė ne itin palankią tendenciją Lietuvoje – 75 proc. vaikų net ir nelabai domisi tokiomis finansų temomis kaip investavimas.

Ar gali būti, kad kartais per daug saugome vaikus nuo pokalbių apie pinigus? Tokią prielaidą leidžia daryti neseniai atliktas SEB banko tyrimas. Apklausus 7–17 metų vaikų tėvus Lietuvoje paaiškėjo, kad net 75 proc. vaikų investavimu nesidomi. Tuo metu maždaug ketvirtadalis vaikų arba investuoja kartu su savo tėvais, arba šia tema domisi, nors patys investuoti dar nėra bandę.

Vaikai natūraliai domisi tuo, kas svarbu ir įdomu jų tėvams. Vis dėlto kalbėdami apie pinigus kartais net nesusimąstydami vaikams pasakome, kad tam tikrų dalykų jie nesupras, nes yra per maži, arba, kad ši tema – ne jiems. Vaikas tokią žinutę gali suprasti labai tiesiogiai: „pinigai – ne mano tema.“ Tam tikrais atvejais tėvai vaikams perduoda ir savo baimes – pavyzdžiui, jei patys neinvestuoja, neleidžia to daryti ir atžaloms.

Ilgainiui tai gali slopinti vaikų smalsumą ir norą suprasti, iš kur pinigai atsiranda, kaip jie uždirbami ir kaip juos atsakingai valdyti. Šiuolaikiniam žmogui finansiniai įgūdžiai yra ne mažiau svarbūs nei profesiniai, o vaikystė – geriausias metas pradėti juos ugdyti. Todėl kalbėtis su vaikais apie pinigus niekada nėra per anksti – svarbiausia tai daryti jiems suprantamai ir pagal amžių.

Norai – begaliniai, o galimybės – ribotos

Jei dar tik pradedame vaikui duoti kišenpinigių, pirmiausiai galime supažindinti jį su taupymo sąvoka, o po to palaipsniui pereiti prie pokalbių apie pinigų vertę, riziką, tikslą apsaugoti pinigus nuo nuvertėjimo.  

Vaikams galima paaiškinti, kad taupymas reiškia gebėjimą atidėti dalį savo norų ateičiai ir suprasti, kad nebūtina visko, ko užsinorime, gauti iš karto. Kiekvieną kartą nusprendę ką nors įsigyti, kartu atsisakome kitos galimybės – kito pirkinio ateityje, didesnių santaupų, galimybės sukaupti lėšų studijoms, būstui ar tiesiog turėti finansinį rezervą nenumatytoms aplinkybėms. Kuo anksčiau vaikas supras, kad pinigai yra ribotas išteklius, tuo lengviau jam bus mokytis sąmoningai rinktis, ko išties reikia.

Todėl neskubėkime pildyti visų vaikų norų. Pavyzdžiui, jei vaikas nori naujausio modelio sportinių batelių, kurie tėvams atrodo per brangūs, galima pasiūlyti visą ar dalį reikiamos sumos sutaupyti pačiam. Kol vaikas sukaups pinigus, praeis laiko, todėl jis turės progą ne kartą apsvarstyti, ar pirkinys iš tiesų yra reikalingas.

Temos – pagal įgūdžius, o ne amžių

Kai pastebime, kad vaikas jau geba dalį kišenpinigių atidėti ir neišleidžia visko iš karto, galime pamažu jam pristatyti sudėtingesnes finansines temas – paaiškinti, kas yra infliacija, kodėl laikui bėgant pinigų perkamoji galia mažėja ir kuo investavimas skiriasi nuo taupymo. Svarbiausia orientuotis ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo įgūdžius, smalsumą bei gebėjimą savarankiškai valdyti kišenpinigius.

Mažesniems vaikams geriausiai tinka paprasti, su kasdienybe susiję pavyzdžiai. Pavyzdžiui, galima paaiškinti, kad šiandien už tam tikrą sumą pinigų galime nusipirkti kelis saldainius, o jei pinigų neišleistume, bet juos investuotume ir mūsų investicijos vertė padidėtų – ateityje nupirktume daugiau saldainių.  Su mažais vaikais geriausia kalbėtis apie principus ir reiškinius, neapkraunant jų sudėtingais terminais.

Vyresniems vaikams jau galima parodyti, kaip savo investicijas valdo tėvai, kartu aptarti, kokias investavimo priemones jie renkasi, kokią riziką prisiima ir kodėl. Tėvai taip pat gali pasiūlyti dalį vaiko santaupų investuoti kartu. O norint paskatinti vaiką domėtis ir ugdyti ilgalaikio taupymo įprotį, galima susitarti dėl papildomo paskatinimo – pavyzdžiui, prie kiekvieno vaiko investuoto euro pridėti dar po vieną.

Ką daryti, jei vaikas nori investuoti, o tėvai – ne?

Kartais vaikai patys paprašo tėvų leisti jiems išbandyti investavimą – įsigyti vertybinių popierių ar padėti pinigų į indėlį. Tačiau tėvai tam ne visada pritaria, ypač jei patys neinvestuoja. Dažniausiai juos stabdo baimė, kad vaikas gali susidurti su pernelyg didele rizika ar patirti nuostolių. Vis dėlto tokiose situacijose svarbu neslopinti vaiko smalsumo ir noro mokytis.

Pirmiausia pasikalbėkite. Paprašykite vaiko papasakoti, ką jis jau žino apie investavimą, ką apie tai girdėjo mokykloje ar iš draugų. Kartu pasidomėkite skirtingomis investavimo priemonėmis, jų galima grąža ir rizika.

Vaikui galima leisti investavimą išbandyti praktiškai, pradedant nuo nedidelės, vos kelių eurų sumos. Tuomet kartu stebėkite, kaip keičiasi investicijų vertė, aptarkite priimtus sprendimus ir jų rezultatus. Tokia patirtis gali tapti vertinga finansine pamoka ne tik vaikui, bet ir tėvams.

Būtent to ir verta siekti šeimoje kalbant apie pinigus: kad atviri pokalbiai ir bendros patirtys skatintų domėtis finansais, geriau juos suprasti, o suklydus – pasimokyti ir drąsiai bandyti toliau.

Šių metų gegužės mėnesį SEB banko užsakymu apklausą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atliko tyrimų bendrovė „Norstat“. Joje dalyvavo daugiau nei 3000 tėvų nuo 25 iki 60 metų.