Tvaraus ir efektyvaus žemės ūkio link: svarbiausi pokyčiai Lietuvoje jau įsibėgėjo

Jeigu reikėtų įvardyti vieną įdomiausių, o tuo pačiu – ir sudėtingiausių ekonominės veiklos sričių, rimtas kandidatas į šį titulą galėtų būti žemės ūkis. Mažai kuriame versle vyksta tokių sandūrų tarp tradicijų ir inovacijų. Mažai kuris sulaukia tiek politikų ir visuomenės dėmesio – bent jau netiesioginio, kaskart apsilankius maisto prekių parduotuvėje. Ir retas kuris kitas susiduria su tiek iššūkių – dėl orų sąlygų, tarptautinės konkurencijos, demografinių pokyčių, žaliavų ir produkcijos kainų svyravimų, kuriuos dar labiau įsiūbavo infliacija ir karas Ukrainoje – sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Dar vienas iššūkis, be abejo, tenkantis ir daugumai kitų ekonominės veiklos šakų, bet ypač aktualus žemės ūkiui – spaudimas transformuotis bei veikti ne tik našiau, efektyviau, bet ir tvariau. Vertinama, kad šiuo metu žemės ūkis sukuria maždaug 15 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų Europos Sąjungoje (ES). Norėdama įveikti grėsmę, kurią kelia klimato šilimas, Europa užsibrėžė laikytis žaliojo kurso – priemonių, kuriomis siekiama iki šio amžiaus vidurio pereiti prie klimatui poveikio nedarančios ekonomikos. O tai, savo ruožtu reiškia ir gana ambicingus tikslus visam sektoriui bei jame veikiantiems ūkininkams. 

Tiesa, kokius konkrečiai, dar lieka neaišku. Žemės ūkio sektorius vis dar neįtrauktas į ES taikomą aplinkos atžvilgiu tvarios veiklos klasifikavimo sistemą, vadinamąją taksonomiją, kuri apims konkrečius rodiklius ir reikalavimus ūkinės veiklos tvarumui vertinti. Tad gali susidaryti įspūdis, kad aplinkai draugiškas žemės ūkis kol kas daugiau teorinių diskusijų ir žemės ūkio bendrovių rinkodaros kabliukas, negu tikrasis ūkininkų prioritetas. Laimė, toks įspūdis – neteisingas.

Tvariam požiūriui taksonomija nebūtina

Tuo nesunkiai įsitikiname bendraudami su savo klientais ūkininkais. Vienas iš jų – Kauno rajone, Babtų seniūnijoje 490 hektarų žemės ūkį valdantis Vytautas Žmuidzinavičius. Su šiuo tris dešimtmečius ūkininkaujančiu, kviečius, rapsus ir pupas auginančiu ūkininku bendradarbiaujame palyginti neilgai. Šiemet SEB bankas refinansavo ūkininko anksčiau vykdytas investicijas, taip padėdamas tenkinti apyvartinių lėšų poreikį ir įsigyti naujos, modernios žemės ūkio technikos, leisiančios su mažesnėmis darbo laiko ir kuro sąnaudomis vykdyti ūkio darbus.

Pats ūkininkas teigia, kad didinti veiklos efektyvumą, o tuo pačiu – ūkininkauti tvariau, visų pirma skatina ekonominės aplinkybės, tokios kaip keleriopai išaugusios kuro ir trąšų kainos. V. Žmuidzinavičiaus skaičiavimu, kuras per metus pabrango trigubai, o trąšų, pavyzdžiui, amonio salietros kaina buvo pašokusi penkiskart. 

Tad ūkyje taikomi našesni darbo metodai – pavyzdžiui, ariami tik nedideli žemės plotai, pasitelkiant šiuolaikinę techniką taikoma tiesioginė sėja ir augalų sėklos įterpiamos į dirvą be išankstinio jos apdirbimo, į prieš tai augintos kultūros ražieną. Tai leidžia ūkiui mažinti kuro sąnaudas ir tuo pačiu – oro taršą. Ūkyje siekiama ir naudoti mažiau trąšų – suprantama, visų pirma siekiant mažinti veiklos sąnaudas. Tai taip pat didina ir veiklos ekologiškumą.

Tačiau kalbantis su ūkio šeimininku apie jo paskatas rūpintis aplinka, viena išsakyta mintis buvo itin svarbi. „Mes juk patys valgome mėsą, duoną, pyragus. Mūsų ūkyje yra tvenkinys, iš kurio vanduo išteka į Nevėžį, iš Nevėžio – į Nemuną, iš Nemuno – į Baltijos jūrą. Taigi norisi švarios gamtos. Nėra gi smagu vasarą, nuvažiavus į Palangą, bristi į žydinčią jūrą per krante suplaktas putas“, – paprastai savo požiūrį į tvarumą išdėsto V. Žmuidzinavičius.

Tikslai – našumas ir darni plėtra

Tokie pavyzdžiai labai įkvepia, juolab, kad panašiai mąstančių ūkininkų Lietuvoje sutinkame vis dažniau, ir ne vien tarp valdančiųjų stambesnius ūkius. Nors siekiame būti aukštosioms technologijoms, inovacijoms ir jaunam verslui palankia valstybe – šis siekis labai svarbus ir prie jo nuosekliai prisidedame savo paslaugomis, konsultacijomis bei įvairiais projektais, – žemės ūkis, sukuriantis apie 2,8 proc. bendrojo vidaus produkto, buvo ir liks viena atraminių šalies ekonomikos kolonų, kurios stiprinimas turėtų būti vienas svarbiausių prioritetų.

Pasitempti turime kur. Lietuva yra viena didžiausių žemės ūkio produkcijos eksportuotojų Baltijos jūros regione. Palankiais metais, eksportuojamų kviečių kiekiu prilygstame kur kas didesnėms valstybėms, pavyzdžiui, Lenkijai ar Rumunijai, o Vokietija mūsų šalį lenkia tik 30 procentų. Vis dėlto, žemės ūkio sektoriaus efektyvumu ir kuriama pridėtine verte vis dar gerokai atsiliekame. Tad planuojant tolesnę šios ūkio šakos raidą, itin didelį dėmesį svarbu skirti našumui skatinti.

Kitas žemės ūkio sektoriaus raidos prioritetas – tvari plėtra. Europos Sąjunga yra išsikėlusi ambicingą tikslą iki 2030 m. teršalų emisijas sumažinti daugiau negu perpus – 55 procentais. Laikas bėga labai greitai, ir kad šį tikslą pasiektume, daugelyje ūkio šakų, įskaitant žemės ūkį, per artimiausius kelerius metus turės įvykti esminių pokyčių.

Svarbiausias iš jų – mąstysenos ir požiūrio į tvarią veiklą pokytis. V. Žmuidzinavičiaus ir daugelio kitų, didesnių ir mažesnių ūkių, su kuriais bendradarbiaujame, pavyzdžiai rodo, kad šis pokytis daugeliu atvejų jau įvykęs ar įsibėgėjęs. Ūkininkai investuoja į pažangią techniką, inovacijas ir sprendimus, kurie ne tik leidžia veikti efektyviau, mažiau naudoti kuro, trąšų, bet ir tausoti aplinką.

Be abejo, šioms permainoms ir investicijoms reikalingos lėšos ir finansavimas. Kaip ir iki šiol, SEB bankas tvirtai pasiryžęs būti ne tik Lietuvos žemės ūkio tvarios raidos stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis bei partneris. Siekiame būti arti ūkininkų, kartu ieškoti geriausių sprendimų, būdų veikti ir efektyviau, ir tvariau. Ligšiolinė bendradarbiavimo su šalies ūkininkais patirtis leidžia būti optimistais ir neabejoti, kad žalioji ūkio transformacija – visiškai įmanoma.

Komentaro autorė Rūta Gucu, SEB banko Verslo klientų paslaugų departamento direktorė