Už kokius darbus mokėti savo vaikui?

Mokėti savo vaikui už namuose atliekamus buities darbus ar ne? Čia visuomet susiduria dvi gana priešiškos stovyklos: vieni tvirtina, kad mokėti atžaloms už buities darbus namuose šiukštu negalima, nes tai bendras šeimos reikalas, o kiti įsitikinę, kad piniginis paskatinimas moko vaiką atsakomybės, baigti darbą laiku, o tada mes, tėvai, galime reikalauti ir darbų kokybės. Taigi, už kokius darbus verta mokėti vaikui ir kokių klaidų vengti?

Mokėti ar nemokėti?

Tiesa ta, kad vieno teisingo atsakymo nėra. Sprendimas labai priklauso nuo šeimos vertybių, įsitikinimų, finansinės padėties, nuo to, koks kuriamas santykis ir požiūris į darbą šeimoje.

Pavyzdžiui, jei šeimoje ruošos darbus atlieka samdomi žmonės, namų tvarkytojai, ir paprašysime vaikų nemokamai sutvarkyti vonią ar išsiurbti grindis, jiems tai gali pasirodyti neteisinga. Jei mokame tvarkytojai, turėtume pasiūlyti užmokestį ir savo vaikui. Tačiau jei namuose savaitgaliais tvarkotės patys, augantį vaiką taip pat derėtų įtraukti į besitvarkančių sąrašą ir už tai papildomai nemokėti. Nes niekas nemoka ir jums. Tokiu atveju tvarkymasis yra bendras šeimos reikalas ir atsakomybė, kurią išugdyti nėra lengva, bet būtina. 

Taip pat nereikėtų mokėti vaikui ir už tai, kad jis palaiko tvarką savo kambaryje, pavalgęs nusineša ir išplauna indus, išsivalo dantis, paruošia namų darbus. 

Nors dažnai mokame pinigus kaip skatinamąją priemonę, kuri suteikia vaikui motyvacijos mokytis ir būti tvarkingesniam, vis tik atlygis už tokią konkrečią veiklą, kaip dantų valymas ar namų darbai, gali vaiką paskatinti gyvenime tai daryti tik gavus užmokestį. Juolab tai neskatina vaiko  savarankiškumo ir motyvacijos pasirūpinti pirmiausia savimi, o vėliau ir bendra šeimos gerove. 

Kartais šį klausimą padeda išspręsti reguliarūs kišenpinigiai. Pavyzdžiui, galime su vaiku sutarti, kad kai bus atlikti namų ruošos darbai (paklota lova, nunešti indai pavalgius, pavedžiotas augintinis), jis gaus sutartus kišenpinigius. Jei pareigų vaikas neatliks, kišenpinigiai gali būti sumažinti. Tai būtų paskatinimas už bendrą elgesį ir tvarką namuose, o ne už konkrečias užduotis. 

Tokio sprendimo logika gana paprasta – suaugę žmonės eina į darbą, atlieka tam tikras užduotis, gauną užmokestį, o vaikai gali gauti kišenpinigių ne todėl, kad tėvai tiesiog privalo jų duoti, o todėl, kad vaikas savanoriškai prisideda prie bendros namų tvarkos, taip leisdamas tėvams daugiau laiko skirti darbui, kuris, savaime suprantama, ir yra kišenpinigių šaltinis. Svarbu priminti vaikui, kad kišenpinigiai nėra tas pats, kas maistui skirti pinigai. Maistpinigiai neturėtų būti mažinami, jei vaikas nepasiklojo lovos.   

Neiškraipykite rinkos kainų

Jei sutariate su vaiku, kad mokėsite jam už darbus, už kuriuos mokėtumėt ir samdomam žmogui, svarbu mokėti atitinkamą rinkos kainą, t. y. tiek, kiek realiai mokėtumėt namų tvarkytojui ar žolės pjovėjui. Labai svarbu dėl rinkos kainų susitarti ir su seneliais, nes jie anūkus mėgsta palepinti labiau. 

Pavyzdžiui, jei kavinėje užsisakote kavos, padavėjai paprastai paliekate arbatpinigių. Jei vaikas irgi jums paruoš kavos puodelį, jis irgi gali gauti panašią sumą arbatpinigių, tik svarbu kontroliuoti, kad geraširdė močiutė ar senelis už tokį smulkų darbelį nesumokėtų per daug. 

Dažnai iš didelės meilės esame linkę permokėti, nes savo vaikui nieko negailime. Tačiau kai vaikas užaugs ir pradės dirbti, pavyzdžiui, kavinėje, jis, tikėtina, negaus labai daug arbatpinigių. Patyręs tokį akibrokštą jaunuolis gali greitai sunkaus darbo atsisakyti. O tėvai juk nori, kad vaikas suprastų, jog uždirbti pinigus nelengva. 

Kokybė svarbu

Jei vaikui mokate už darbą, kurį paprastai atlikdavo namų tvarkytojas ar žolės pjovėjas, reikalaukite ir darbo kokybės. Iš pradžių lengva nebus, prireiks kantrybės. Nebus labai lengva paprašyti išvalyti grindis iš naujo, jei dar liko dėmių ir nešvarumų. Tačiau vaikas turi suprasti, kad bet kaip darbo atlikti negalima. 

Beje, tėvams labai svarbu skirti, ką vaikas turi gebėti atlikti kokybiškai. Pavyzdžiui, jei vaiko prašome iškrauti indaplovę, o indus laikome aukštose spintelėse, jam gali būti sudėtinga ir net nesaugu atlikti tokį darbą. 

Vaikai labai skirtingi, tačiau dažniausiai 4–6 metų darželinukai jau tikrai gali pasikloti savo lovą (to juos moko ir darželyje), išsivalyti savo maisto dėžutę, išsiskalauti gertuvę, padėti ruošti maistą vakarienei. 

Pradinukai gali dar daugiau: išplauti, išsiurbti grindis, nuvalyti dulkes, surūšiuoti skalbinius, išnešti šiukšles. Penktokams jau galime patikėti išplauti langus, nupirkti būtiniausių maisto produktų, išlyginti drabužius ar net pagaminti nesudėtingą vakarienę ar pietus. 

Svarbu stebėti savo vaiką ir įtraukti į tvarkymosi procesą, kai jis pasiruošęs. Žinoma, reikia nemažai kantrybės – juk vaikai mieliau leistų laiką prie kompiuterio ar su draugais, tačiau disciplina ir sutarta finansinė paskata (kišenpinigiai) gali padėti pasidalinti namų ruošos darbus šeimoje ir gauti naudos ir pasitenkinimo. 

Komentaro autorė Sigita Strockytė–Varnė, SEB banko asmeninių finansų ekspertė