Iveta Pigagienė. Lietuvos jaunimas rūpinasi finansais, bet svarbiausio savo pranašumo neišnaudoja

Iveta Pigagienė, „SEB Life and Pension Baltic SE“ Lietuvos filialo vadovė

Naujųjų mokslo metų pradžia – tinkama proga aptarti finansinio raštingumo situaciją Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad 18-29 m. amžiaus lietuviai savo žinias apie įvairias finansines priemones vertina geriau ir jas dažniau pritaiko praktiškai – investuoja aktyviau nei vyresni gyventojai. Tačiau pensijų reforma išryškino prieštaringą tendenciją: nors finansus išmano geriau nei vyresnės kartos, būtent jauni dirbantieji dažniau nusprendžia nebekaupti senatvei.

Investuoti įdomu, o pensija – per toli

Neseniai vienoje diskusijoje su jaunuoliais kalbėjomės apie jų požiūrį į finansus. Net ką tik mokyklą baigę jaunuoliai teigė turintys sukaupę pakankamai santaupų, kad galėtų ramiai, be įtampos ir spaudimo, apgalvoti tolesnius gyvenimo pasirinkimus. Šiuolaikiniai jaunuoliai gerai išmano technologinius sprendimus, turi teorinių žinių apie finansų rinkas, net buriasi į klubus, kuriuose kartu su bendraamžiais mokosi investuoti.

Jaunimo susidomėjimą finansais patvirtina ir įvairios apklausos. Pavyzdžiui, SEB banko pernai atliktas tyrimas parodė, kad 18–29 metų amžiaus lietuviai dažniau nei kitų amžiaus grupių atstovai teigė turintys pakankamai žinių apie įvairias finansines priemones, kad galėtų investuoti. Be to, įgytas žinias jie naudojo – apie penktadalis (22 proc.) 18–29 metų amžiaus respondentų jau buvo investavę į įmonių akcijas, kai 30–74 m. gyventojų grupėje investavusių į akcijas buvo mažiau, apie 12 proc.

Atrodytų, galėtume džiaugtis, kad jaunuolių finansinės žinios stiprėja. Tačiau šiemet įgyvendinta pensijų reforma atskleidė ir kitą tendenciją: jauni gyventojai dažniau nei vyresni nusprendė atsiimti lėšas iš II pakopos pensijų fondų. Per pirmąjį šių metų pusmetį iš kaupimo dažniau traukėsi jaunesni nei 35 metų dirbantieji ir gyventojai, kurių pajamos nesiekė vidutinio darbo užmokesčio.

Ar gali būti, kad daugiau finansinių žinių turinti karta supranta, ką ir kodėl reikėtų daryti, tačiau jai vis dar trūksta motyvacijos keisti visuomenėje įsitvirtinusius finansinio elgesio modelius?

Demografiniu požiūriu pasaulis dalijasi į dvi dalis

Jaunuoliams sudėtinga galvoti apie tolimą ateitį, todėl investavimą jie dažniau suvokia kaip būdą sukaupti pinigų studijoms, kelionėms ar būstui ir įgyti daugiau finansinio savarankiškumo. Paklausti apie pensiją, jaunuoliai atviri – senatvė jiems atrodo pernelyg tolima, kad ja reikėtų rūpintis jau dabar. Toks požiūris suprantamas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje – neracionalus. Tam yra bent dvi svarbios priežastys.

Pirmoji – Lietuvos ir visos Europos demografinė situacija. Gimstamumo rodikliai yra žemi, tad visuomenės sparčiai sensta. Dėl to pensinio amžiaus žmonių dalis Europos šalyse didėja, o dirbančiųjų, kurių mokamais mokesčiais finansuojama dalis pensijų, santykinai mažėja.

Todėl nebeįmanoma tikėtis, kad senatvėje norimą gyvenimo lygį užtikrins vien valstybės mokama pensija. Skaičiuojama, kad blogėjant Lietuvos demografiniams rodikliams ateityje valstybės mokama pensija galėtų siekti tik apie 30 proc. iki pensijos gautų darbo pajamų. O norint išlaikyti panašų gyvenimo lygį kaip iki pensijos, paprastai siekiama užsitikrinti bent 70–80 proc. ankstesnių pajamų.

Jauni žmonės turi pranašumą, kuris kasmet mažėja

Antroji priežastis jaunam žmogui dar svarbesnė. Būtent jauniausi dirbantieji turi tai, ko vėliau nebeįmanoma nusipirkti už jokius pinigus. Jie turi laiko.

Net ir nedidelės, tačiau reguliariai atidedamos ir kelis dešimtmečius investuojamos sumos gali padėti sukaupti reikšmingą kapitalą senatvei. Kuo ilgiau investuojama, tuo stipresnis sudėtinių palūkanų efektas: investicijų grąža uždirbama nuo vis didesnės sukaupto kapitalo sumos.

Todėl būtent jaunystė, kai pensija atrodo mažiausiai aktuali, yra palankiausias metas pradėti jai ruoštis. Pavyzdžiui, kas mėnesį investuojant po 4 proc. vidutinio darbo užmokesčio ir tai darant 40 metų, iki pensijos būtų galima sukaupti apie ketvirtį milijono eurų. Didžiausią reikšmę galutinei sumai turi investavimo laikotarpis: nusprendus kaupti ne 40, o 20 metų, tam pačiam rezultatui pasiekti kas mėnesį tektų atsidėti jau apie penktadalį atlyginimo. Žinoma, šis pavyzdys yra teorinis ir remiasi istorine finansų rinkų grąža, tačiau jis aiškiai iliustruoja, koks svarbus investavime yra laikas.

Jauniems dirbantiesiems svarbu suvokti, kad kiekvieni atidėliojimo metai mažina vieną didžiausių jų pranašumų finansų rinkose – laiką – ir didina finansinį spaudimą ateityje. Svarbu ne tik suprasti finansinius reiškinius, pradėti investavimo kelionę, bet ir aiškiai pasirinkti jos kryptį – sąmoningai nuspręsti, kokios ateities norėsis po 40 metų.