Kristina Ruseckienė. Investuotojų Lietuvoje daugėja. Ar investavimas jau tapo mūsų kultūros dalimi?
Komentaro autorė Kristina Ruseckienė, SEB banko taupymo ir investavimo paslaugų vadovė
Lietuvoje investuojančių gyventojų sparčiai daugėja. Lietuvos banko duomenimis, per praėjusius metus investuotojų skaičius išaugo net 40 proc. ir pasiekė 250 tūkstančių. Tai rodo, kad investavimas tampa aktualesnis vis didesnei gyventojų daliai. To priežastys: geresnis gyventojų finansinis raštingumas ir iš esmės pasikeitusios investavimo galimybės – šiandien investuoti galima taip pat paprastai, kaip keliais paspaudimais užsisakyti vakarienę į namus. Mažos sumos, lengvai pasiekiamos platformos, plačiai diversifikuoti instrumentai, tokie kaip ETF fondai, investavimą padarė prieinamą kiekvienam.
Lietuvos banko paskelbti duomenys džiugina – judame teisinga kryptimi, investavimas sparčiai populiarėja, tačiau paanalizavę kitus duomenis matome, kad bent jau kol kas investavimas nėra tapęs įprastu daugelio gyventojų finansiniu įpročiu.
Tai aiškiai parodė pastarieji II pensijų pakopos pokyčiai. Lietuvos banko duomenimis, gyventojai atsiėmė 2,9 mlrd. eurų, tačiau daugiau nei 2 mlrd. eurų, arba 72 proc. šios sumos, vis dar liko bankų sąskaitose. Dar 450 mln. eurų buvo išgryninta, o vos apie 1 proc. nukreipta į III pakopos pensijų fondus ar investicinį gyvybės draudimą. Tai aiškiai parodė, kad sprendimas pasitraukti iš vienos investavimo formos nebūtinai reiškia sprendimą investuoti toliau.
Investicinę sąskaitą deklaravo tik 2 proc. dirbančiųjų
Panašią tendenciją matome ir investicinės sąskaitos kontekste. Nors šis instrumentas buvo pristatytas kaip svarbus žingsnis investavimo supaprastinimui ir mokestinės aplinkos gerinimui, kol kas deklaruota tik apie 26 tūkst. investicinių sąskaitų. Vertinant, kad Lietuvoje yra daugiau nei 1,4 mln. dirbančiųjų, tai sudaro mažiau nei 2 procentus.
Palyginimui, Švedijoje investicinės taupymo sąskaitos (ISK) tapo masiniu finansiniu produktu: jas turi apie 40 proc. gyventojų. Suomijoje daugiau nei milijonas gyventojų tiesiogiai investuoja į akcijas, o Norvegijoje mažmeninis investavimas taip pat yra reikšmingai labiau paplitęs nei Baltijos šalyse. Šie skaičiai rodo ne tik didesnį finansinį aktyvumą, bet ir brandesnę investavimo kultūrą, kur investavimas suvokiamas kaip įprasta asmeninių finansų dalis.
Ar elgsena gali pasikeisti greičiau?
Natūraliai kyla klausimas: kodėl, turėdami visas technines galimybes ir pakankamai santaupų, vis dar investuojame vangiai?
Atsakymas greičiausiai slypi ne prieinamume, o finansinėje kultūroje. Daugelis šiandienos investuotojų augo aplinkoje, kur investavimas nebuvo įprasta kasdienio finansų planavimo dalis. Mes nematėme savo tėvų reguliariai investuojančių į fondus ar akcijas, todėl net atsiradus galimybėms, pats elgesys nesikeičia taip greitai.
Dar visai neseniai investavimas buvo prieinamas gerokai siauresnei visuomenės daliai. Diversifikuotas portfelis, investavimas į tarptautines rinkas ar mažesni kaštai dar prieš keliolika metų nebuvo norma. Dėl to natūralu, kad daugeliui lietuvių iki šiol labiausiai suprantama investavimo forma išlieka nekilnojamasis turtas.
Vis dėlto šiandien turime progą šį procesą paspartinti. Skandinavijos šalys investavimo kultūrą kūrė dešimtmečiais, tačiau mes jau turime jų patirtį, veikiančius modelius ir technologinius sprendimus. Tai reiškia, kad šis pokytis gali įvykti greičiau nei pasikeis kartos.
Svarbiausia šiandien yra suprasti, kad investavimas nebėra privilegija. Kapitalo auginimo galimybė tapo prieinama praktiškai kiekvienam. Ir nors daugelis vis dar ieško „geriausio laiko“ pradėti, ilgalaikėje perspektyvoje lemiamą skirtumą dažniausiai sukuria ne idealus momentas, o laikas rinkoje, reguliarumas ir sudėtinių palūkanų efektas.
