Sigita Strockytė-Varnė. Vien kortelės nepakanka: ką dar turi gauti vaikas, kad išmoktų valdyti pinigus?

Tėvai vis dažniau vaikams užsako kortelę nuo ankstyvo amžiaus – dar pradinėse klasėse. Tai žingsnis į vaiko finansinio savarankiškumo ugdymą. Tačiau vien kortelės nepakanka. Jei norime, kad vaikas ne tik leistų pinigus, bet ir mokytųsi planuoti, taupyti bei suprasti pinigų vertę – būtina duoti kur kas daugiau nei plastikinę mokėjimo kortelę.

Kortelės vaikams išduodamos vis anksčiau

Nuo maždaug 6–7 metų vaikas jau geba suprasti pagrindines pinigų sąvokas. Būtent tada, pradėjus lankyti mokyklą, ateina mokėjimo kortelių ir skaitmeninių pinigų eilė. Anksčiau Lietuvoje buvo įprasta kortelę duoti, kai vaikui sukanka maždaug 14-16 metų. Šiuo metu statistika rodo, kad kortelė vis dažniau užsakoma sulaukus 7-10 metų.

Mokėjimo kortelei pradinių klasių mokiniai nėra per jauni: kuo anksčiau vaikas įpras naudotis kortele, tuo bus mažiau svarbu, kaip mokysime juos elgtis su pinigais – naudodami grynuosius ar kortelę. Žinoma, duodant kortelę būtina supažindinti vaiką su saugumo reikalavimais: kaip naudotis kortele, paaiškinti PIN kodo saugojimo svarbą, kitus aspektus. Svarbu suteikti galimybę vaikui stebėti ir kortelėje esantį pinigų likutį. Tai jis gali daryti mobiliojoje programėlėje.

Programėlė atstoja piniginę

Jei vaikas turi kortelę, jis turi matyti, kas vyksta su pinigais. Todėl svarbu sudaryti galimybę vaikui stebėti likučius bei pinigų srautus mobiliojoje programėlėje, t. y., turėti telefoną ar planšetinį kompiuterį. Programėlę įdiegti nėra sudėtinga, o naudos ji atneša daug. Programėlė leidžia sekti likutį, peržiūrėti išlaidas, matyti istoriją. Tokiu būdu išvengsite rizikos, kad vaikas praras nuovoką, kiek turi pinigų.

Žinoma, vaiką pradžioje reikia mokyti ir skatinti naudotis programėle – padėti suformuoti įprotį sekti savo pinigus ir jų judėjimą. Tam gali padėti reguliarūs pokalbiai. Kalbėkitės, analizuokite kartu: ką pirko, ar tai buvo verta, ar galima būtų kitą kartą pasirinkti kitaip. Vienas geriausių įpročių – kartą per savaitę ar kas kelias savaites kartu peržvelgti išlaidas. Tokie pokalbiai padeda formuoti įgūdį ne tik skaičiuoti, bet ir mąstyti, kas svarbu, o kas iš pirkinių buvo tik impulsyvių norų pildymas.

Reguliarūs kišenpinigiai: svarbi dalis

Didžiausia vertė vaikui – reguliarumas. Jei kišenpinigius duodame chaotiškai („kai prisimenu“ arba „kai paprašo“), vaikas negali nei planuoti, nei mokytis atsakomybės. Todėl itin svarbu nustatyti tą pačią savaitės ar mėnesio dieną, kai pinigai pervedami į kortelę. Tai padaryti paprasta – bankuose galima nustatyti periodinį mokėjimą, kuris automatiškai perveda kišenpinigius į vaiko sąskaitą. Taip išvengiama užmaršumo, o vaikui – aiški struktūra. Jis žino, kada pinigai bus, ir gali planuoti, kiek išleisti, kiek atidėti.

Svarbu nebausti mažinant kišenpinigius už blogą elgesį ar pažymius. Tokiu būdu pinigai tampa bausmės ar kontrolės priemone, o ne mokymosi įrankiu. Jei tikslas – ugdyti finansinę atsakomybę, būtina leisti klysti ir iš to mokytis, o ne atimti galimybę planuoti. Jei vaikas viską išleidžia vienu kartu – leiskime jam patirti, ką reiškia neturėti pinigų iki kitos kišenpinigių gavimo dienos. Neskubėkime „gelbėti“ ir nepildykime sąskaitos, jei vaikas viską išleido. Ramiai aptarkite, kaip būtų galima planuoti išlaidas ateityje. Svarbu išlaikyti pastovumą: jei susitarėte dėl sumos ar grafiko – nekeiskite taisyklių kiekvieną kartą, kai jis pasielgė ne taip, kaip norėtųsi.

Poreikiai ir norai – mokomės iš situacijų

Kortelė ir mobilioji banko programėlė padeda vesti pokalbius apie poreikių ir norų skirtumą. Tai – vienas esminių finansinio raštingumo pamatų. Parduotuvėje ar internete – aptarkite: ar tai, ką vaikas nori pirkti, yra būtina, ar tik noras? Ką jis gautų atidėjęs šį pirkimą? Svarbu, kad tokie pokalbiai skambėtų natūraliai, patariamai, o ne kaip priekaištas dėl vaiko sprendimo. Net jei jaučiame, kad vaikas klysta, jei tai daro iš savo kišenpinigių – leiskime suklysti. Proga, kada galėsite apie tai pasikalbėti tikrai atsiras. Svarbiausia, vaikas turi jausti, kad užjaučiate jį, suprantate, tačiau negelbėsite papildomu finansiniu indėliu.

Padėkime vaikui mokytis taupyti

Įprotis, vos gavus pajamas, dalį jų atsidėti taupymui yra labai svarbus. To mokosi ir suaugusieji. Tad jei nuo ankstyvo amžiaus skatinsime ir paklausime vaiko, kiek nuo kišenpinigių norėtų atsidėti ateities svajonei išpildyti, padėtume formuoti taip reikalingą įgūdį. Kaupti pinigus galima įvairiais būdais: tėvų pagalba kaupiamajame indėlyje, taupyklėje ar tiesiog užrašinėje užsirašant sumą, kurią sukaupus Jūs vėliau vaikui ir atiduotumėte. Padėkite vaikui susikurti tikslą, kam jis taupo. Idealu, pradžioje išsikelti mažesnį tikslą, kad vaikui būtų lengviau jį pasiekti. Tai jį motyvuos ir tikslai ateityje gali didėti. Apdovanoti vaiką taip pat yra svarbu. Jei vaikas atsakingai planuoja, jam pavyksta sutaupyti, visko neišleisti, pagirkite jį ir, jei yra galimybė, apdovanokite.

Tokie žingsniai, kai duodame kortelę, mokame reguliarius kišenpinigius (kad ir minimalią sumą), kalbamės ir leidžiame klysti, vaikui labai padeda mokytis finansinio raštingumo. Jis aiškiai supranta, kad pinigai pasibaigia. Jis pradeda suvokti, kad planuoti galima tik tada, kai yra aišku – kada ir kiek gaus pinigų. Išmoksta vertinti finansinius sprendimus per realias situacijas ar klaidas. Kai vaikui suteikiama laisvė priimti finansinius sprendimus, jis įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, nes gali valdyti savo pinigus pats.

Taigi kortelė – tik pradžia. Reikia laiko, pokalbių ir praktikos, kad vaikas išmoktų valdyti pinigus, o ne tik juos turėti. Kai šie įrankiai naudojami kartu, finansinis raštingumas tampa ne teorija, o realiu įgūdžiu, kuris pravers visą gyvenimą.

Komentaro autorė Sigita Strockytė-Varnė, SEB banko asmeninių finansų ekspertė